17
04 /
2015
RUBRIKĄ REMIA SRTF:
Balandžio 17 d.
Šv. Uršulė Leduchovska – viena iš tų gana gausių ir mūsų iki šiol menkai pažįstamų dramatiško XX amžiaus šventųjų, kurių pėdsakai likę šiandienės Lietuvos žemėje. Šv. Uršulė buvo lenkė, tačiau sykiu ir katalikiško pasaulio pilietė: gimė Austrijos-Vengrijos imperijoje, gyveno ir lankėsi įvairiuose kraštuose, o mirė (1939 m. gegužės 29 d.) Romoje, jos pačios XX a. I pusėje įkurtos ir įvairiose Europos šalyse paplitusios naujos moterų vienuolijos generaliniuose namuose.
1865 m. balandžio 17 d. gimusi Julija Marija (vėliau – Uršulė) Leduchovska buvo viena iš devynių lenkų aristokratų šeimos vaikų. Jos vyriausioji sesuo Marija Teresė tapo vienuolijos steigėja (beatifikuota 1975 m.), o metais jaunesnis brolis Vlodzimiežas – Jėzaus Draugijos generaliniu vyresniuoju. Brolių ir seserų dėdė buvo kardinolas Mečislovas Leduchovskis, ėjęs Gniezno ir Poznanės arkivyskupo metropolito, o gyvenimo pabaigoje – Tikėjimo platinimo kongregacijos prefekto pareigas.
Julija Marija pradėjo savo vienuolinį gyvenimą uršuliečių vienuolyne Krokuvoje; čia ji pasirinko Uršulės vardą. Gavusi popiežiaus Pijaus X palaiminimą, 1907 m. su dviem seserimis išvyko į Peterburgą rūpintis lenkų gimnazijos bendrabučiu; 1910 m. ten įkūrė uršuliečių bendruomenę. 1914 m. motina Uršulė buvo išsiųsta iš šalies; I Pasaulinio karo metus praleido Skandinavijoje (Švedijoje ir Danijoje), rūpindamasi merginų mokyklų ir prieglaudų steigimu. Atsikūrus nepriklausomai Lenkijos valstybei, Uršulė Leduchovska čia vėl susitiko su savo seserimis iš Peterburgo. Popiežiaus Benedikto XV leidimu ši bendruomenė reorganizavosi į Mirštančio Jėzaus Širdies seserų uršuliečių kongregaciją; pagal abito spalvą jos narės pradėtos vadinti pilkosiomis uršulietėmis. Nauja vienuolija buvo oficialiai patvirtinta 1930 metais. „Pilkosios uršulietės“ ėmėsi veikliai patarnauti merginoms: steigė darželius, mokyklas, vaikų namus, bendrabučius, organizavo skaityklas ir savišvietos židinius, amatų kursus, užsiėmė katechezės darbu. Šiandien kongregacijai priklauso apie 950 seserų, kurios turi namus bemaž visuose žemynuose – Europoje (Lenkijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje), Azijoje (Filipinuose), Afrikoje (Tanzanijoje), Šiaurės Amerikoje (Kanadoje), Pietų Amerikoje (Brazilijoje, Argentinoje, Bolivijoje).
Uršulė Leduchovska dar būdama gyva sulaukė pagarbos ir pripažinimo. Amžininkai pirmiausia pastebėjo jos atsidavimą artimui (ypač vaikams) ir iš gyvo ryšio su Kristumi kylančią sielos giedrą. Vos tik motinai Uršulei iškeliavus pas Viešpatį, buvo sakoma, kad mirė šventoji. Šį įsitikinimą oficialiai patvirtino šv. Jonas Paulius II: 1983 m. viešėdamas Poznanėje jis Uršulę Leduchovską paskelbė palaimintąja, o 2003 m. Romoje – šventąja.
Lietuvoje šv. Uršulės Leduchovskos pėdsakai išliko buvusiame Vilniaus krašte, andai priklausiusiame Lenkijai; kongregacijos įkūrėja čia 1924–1939 m. ne kartą lankėsi. Pilkosios uršulietės buvo įsikūrusios Juodšiliuose (1924–1946 m.) ir Vilniuje (1927–1945 m.). Mieste, Skapo gatvėje, seserims priklausė merginų bendrabutis. Juodšiliuose uršulietės iš pradžių perėmė vaikų prieglaudą, o II pasaulinio karo išvakarėse šioje gyvenvietėje seserims jau priklausė nemažas ūkis, našlaičių ir neturtingų vaikų globos ir auklėjimo įstaiga, ūkininkavimo mokykla, ambulatorija, pieninė, kepykla su parduotuve. Be to, uršulietės darbavosi ir bendrojo lavinimo mokykloje; jos inicijavo Juodšilių bažnyčios statybą. Po II pasaulinio karo seserys pasitraukė į Lenkiją. Šiandien uršuliečių gyvenimą ir darbus Juodšiliuose primena seserų kapinaitės ir šv. Uršulės Leduchovskos vardu pavadinta Juodšilių gimnazija. Jos mokiniams gerai pažįstama viena šventosios mintis: „Būti geru reiškia gyventi kitų laimės dėlei.“
Dr. Liudas Jovaiša
