08
11 /
2014
1864 m. lapkričio 8 d.
1863 m. sukilimui pralaimėjus, Rusijos imperatorius Aleksandras II 1864 m. lapkričio 8 d. (pagal Grigaliaus kalendorių) nurodė uždaryti virš šimto vyrų ir moterų katalikų vienuolynų, įsteigtų buvusios Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse. Likę vyrų ir moterų vienuolynai buvo padalyti į etatinius ir neetatinius; į pastaruosius uždrausta priimti naujus vienuolius, ir ilgainiui jie turėjo būti likviduoti.
Šis Rusijos valdžios žingsnis sukėlė didelį popiežiaus Pijaus IX nepasitenkinimą. 1865 m. sausį Popiežiaus valstybės sekretorius kardinolas Džiakomas Antonelis (Giacomo Antonelli) įteikė protesto notą Rusijos ambasadoriui Romoje Feliksui fon Mejendorfui dėl vienašališko 1847 m. pasirašyto konkordato sulaužymo. Diplomatiniai santykiai tarp Rusijos ir Popiežiaus valstybės pašlijo tiek, kad 1866 m. kuriam laikui apskritai nutrūko.
Pirmasis ir masiškiausias katalikų vienuolynų uždarymas Rusijos imperijoje vyko po 1831 m. sukilimo; tuomet iš maždaug 300 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje veikusių vienuolynų buvo uždaryta apie 200 (t. y. maždaug du trečdaliai). Antrasis (1864 metų), apimtimi neprilygęs pirmajam, buvo ypač skaudus dėl to, kad juo baigtos naikinti ištisos vienuolijos (karmelitai, augustinai, trinitoriai, Laterano kanauninkai, šaritės, marijavitės), kurios Lietuvoje vėliau jau nebeatsikūrė.
1864 m. paskelbta apie bernardinų (Vilniuje, Dotnuvoje, Tytuvėnuose ir Troškūnuose), dominikonų (Palėvenėje, Paparčiuose ir Trakuose), marijonų (Miroslave ir Igliaukoje), pranciškonų konventualų (Vilniuje), trinitorių (Vilniaus Antakalnyje), Laterano kanauninkų (Vilniaus Antakalnyje), augustinų (Kaune), karmelitų (Kolainiuose), bernardinių (Kaune ir Vilniaus Užupyje), šaričių (Vilniuje ir Kaune), vizičių (Vilniuje), marijavičių (Vilniuje) ir basųjų karmeličių (Vilniuje) vienuolynų uždarymą. Realizavus šį potvarkį, dabartinėje Lietuvos teritorijoje liko veikti maždaug dešimt vyrų ir moterų vienuolynų. Religinės laisvės ir vienuolinio gyvenimo atgimimo XX a. pradžioje sulaukė tik penki iš jų – Kretingos bernardinų, Marijampolės marijonų, Vilniaus ir Kauno benediktinių bei Krakių kotryniečių vienuolynai.
Dr. Liudas Jovaiša
