08
02 /
2015
RUBRIKĄ REMIA SRTF:
Vasario 8 d.
1865 m. vasario 8 d. Gamtos tyrinėjimo draugijos posėdyje Brno mieste (dab. Čekija) Gregoras Mendelis pristatė pirmuosius savo tyrinėjimų rezultatus. Autorius baigė juos pristatyti kitame susibūrime kovo mėnesį, o 1866 m. paviešino plačiajai mokslo visuomenei, paskelbdamas straipsnį.
1822 m. gimęs Mendelis iš tiesų vadinosi Johanas, tačiau tapdamas Šv. Augustino (augustinų) ordino nariu pasirinko vienuolinį Grigaliaus vardą. Po filosofijos studijų Olomouco universitete Mendelis įstojo į Brno Šv. Tomo vienuolyną ir, baigęs gamtos bei matematikos mokslus Vienos universitete, ėmė mokytojauti vienuolyno mokykloje. Būtent tuo metu, nuo 1856 iki 1863 m., vienuolyno darže jis ištyrinėjo maždaug 28–29 tūkstančius žirnių, juos kryžmindamas, matuodamas ir aprašydamas augalų aukštį, spalvą, formą, žiedų padėtį bei sėklų formą ir spalvą. Kaip tik šie tyrinėjimai padėjo Mendeliui padaryti reikšmingiausią savo atradimą – suformuluoti pirmuosius paveldimumo dėsnius ir išskirti dominuojančius bei recesyvinius genus. Be to, darbštusis vienuolis dar domėjosi bitininkyste (dėl nemalonumų, kuriuos bitės kėlė vienuoliams ir jų svečiams, jų teko atsisakyti…), astronomija ir ypač meteorologija – būtent šiai sričiai skirta dauguma Mendelio mokslo darbų (1865 m. mokslininkas įkūrė Austrijos meteorologų draugiją). 1868 m. Mendelį išrinkus vienuolyno abatu, laiko, jėgų ir sveikatos moksliniams tyrinėjimams iki pat mirties (1884 m.) jam nebeliko…
Svarbiausias Austrijos imperijos provincijoje gyvenusio vienuolio atradimas jam esant gyvam liko nepastebėtas ir neįvertintas. Tyrinėtojas 40 egzempliorių savo mokslinio straipsnio išsiuntinėjo garsiausiems Europos biologams, tačiau atgarsio nesulaukė – pvz., Čarlis Darvinas (Charles Darwin) jam atsiųsto teksto nė neperskaitė. Tik 1900 m., Mendelio atradimą įvertinus, augustinų vienuolis pradėtas laikyti genetikos pradininku.
Didysis genetikos tėvo atradimas reiškė ir reikšmingą lūžį mokslo ir tikėjimo santykių istorijoje – jis sudavė smūgį itin kritiškam ir įtariam Apšvietos epochos požiūriui į tikėjimą ir jo suderinamumą su mokslu. Netrukus Dievo sukurtojo pasaulio stebėjimas davė naujų vaisių, iš „mikro“ paradigmos persikeldamas į „makro“: 1931 m. belgų kunigas Žoržas Lemetras (Georges Lemaître) Visatos gimimą pasiūlė paaiškinti „Didžiojo sprogimo“ teorija. Jis anaiptol nebuvo pirmasis dvasininkas, revoliucingai keitęs kosmoso supratimą – pakanka prisiminti netoli Lietuvos XVI amžiuje gyvenusį ir į tą patį žvaigždėtą rugpjūčio dangų akis užvertusį Varmijos kanauninką Mikalojų Koperniką…
Dr. Liudas Jovaiša
