24
05 /
2014
Gegužės 24 d.
1814 m. gegužės 24 dieną Pijus VII (1800–1823 m.) po bemaž penkerius metus trukusios tremties grįžo į Amžinąjį miestą. Tai buvo ilgiausia popiežiaus, kaip suverenaus valstybės valdovo, tremtis Naujųjų laikų Bažnyčios istorijoje. Pirmųjų amžių persekiojimai, Viduramžių kovos su Šventosios Romos imperijos imperatoriais ne kartą buvo pasibaigę priverstiniu popiežių pasitraukimu iš Apaštalų miesto. XIV amžiuje net 70 metų truko vadinamoji Avinjono nelaisvė – Prancūzijos monarchų įtakoje atsidūrusių popiežių rezidavimas Avinjone, Prancūzijos pašonėje. Popiežiams grįžus į Amžinąjį miestą ir įveikus Vakarų Bažnyčios skilimą, Roma nuo XV a. vidurio vėl tapo nuolatine apaštalo Petro įpėdinių rezidencija. Popiežių rūpesčio dėka miestas išgražėjo taip, kad šiandien traukia ne vien piligrimus, bet ir renesanso bei baroko meno mylėtojus.
Apšvietos epocha, kurioje subrendo sekuliarizacijos ir visuotinės Bažnyčios pajungimo paskirų valstybių valdžiai idėjos, nutraukė kelis šimtmečius trukusią ramybę Popiežiaus valstybėje. Iki jos atsirito Prancūzų revoliucijos aidas: 1798 m. Napoleono daliniams užėmus Romą, popiežius Pijus VI buvo areštuotas ir išvežtas į Prancūziją, kur 1799 m. baigė savo gyvenimą. Tokiomis aplinkybėmis nauja konklava susirinko negreit (tik po trijų mėnesių) ir neįprastoje vietoje – Austrijos valdomoje Venecijoje. Tris su puse mėnesio užtrukusios konklavos metu išrinktas Pijus VII sugebėjo normalizuoti Bažnyčios santykius su Prancūzijos valdžia 1801 m. pasirašydamas konkordatą, tačiau reikalai pasitaisė tik trumpam. 1802 m. Napoleonas vienašališkai papildė konkordatą naujais straipsniais, o popiežiaus viltys, jog jo atliktas Napoleono vainikavimas imperatoriumi (1804 m.) padės situaciją sureguliuoti, žlugo. Nuo tol santykiai tik blogėjo. 1808 m. Romą užėmė prancūzų būriai, o 1809 m. Napoleonas paskelbė apie Popiežiaus valstybės aneksiją. Pijui VII ekskomunikavus Napoleoną ir jo karius (1809 m. birželio 10 d.), popiežius 1809 m. liepos 5 d. buvo suimtas Kvirinalo rūmuose. Sargybai buvo įsakyta nesipriešinti, tad Pijus VII buvo nekliudomai areštuotas ir išvežtas į tremtį, iš kurios jį išlaisvino tik Napoleoną nugalėję sąjungininkai.
1814 m. grįžęs į Romą Pijus VII vėl atkūrė savo, kaip savarankiškos valstybės suvereno, valdžią, tačiau popiežių miestas buvo apiplėštas: nemaža meno vertybių ir bažnytinių archyvų atsidūrė Prancūzijoje. Nepaisydamas dramatiškos asmeninės patirties, Pijus VII sugebėjo pademonstruoti tikrą didžiadvasiškumą: popiežius rūpinosi deramomis nuversto Prancūzijos imperatoriaus kalinimo sąlygomis Šv. Elenos saloje, o iš tėvynės ištremti Napoleono šeimos nariai prieglobstį surado ne kur kitur, o tremtį išgyvenusio ir tremtinius atjaučiančio Romos vyskupo mieste…
Dr. Liudas Jovaiša
