17
05 /
2015
RUBRIKĄ REMIA SRTF:
Gegužės 17 d.
1665 m. pavasarį Bialos mieste, Palenkėje, netikėtai nustojo plakusi penktąją amžiaus dešimtį ėjusio Vilniaus vyskupo Jurgio Bialozoro širdis. Kilęs iš Grinkiškio dvarą (Radviliškio rajone) valdžiusios vidutinių bajorų giminės, šis dvasininkas sparčiai kilo karjeros laiptais: dar visai jaunas Skuodo ir Grinkiškio parapijų klebonas, vyskupo Jurgio Tiškevičiaus globojamas, tapo Vilniaus katedros kapitulos nariu ir Šv. Kazimiero koplyčios prepozitu.
Ypač dramatiški ir reikšmingi Jurgiui Bialozorui buvo karo su Maskva ir Švedija metai. 1655 m. Lietuvą užėmus šių šalių kariuomenėms, jis, kaip Vilniaus katedros prelatas kustodas, atsakingas už katedros brangenybes, slėpė brangius šventovės reikmenis, puošmenas ir relikvijas (taip pat ir gimtajame Grinkiškyje). Karo metais, Vilnių užėmus Maskvos kariuomenei, o ir vėliau, Jurgis Bialozoras aktyviai dalyvavo ir politinėje veikloje: 1655 m. pasirašė Kėdainių unijos su Švedija aktą, dalį Vilniaus katedros sidabro atidavė kariuomenei, paremdamas ją ir asmeninėmis lėšomis, aktyviai dalyvavo seimų darbe. 1658 m. Smolensko vyskupu tapusiam Jurgiui Bialozorui taip ir nebuvo lemta įžengti į šią savo katedrą (miestas per karą atiteko Rusijai); 1661 m. paskirtas Vilniaus vyskupu, iškilmingą ingresą galėjo atlikti tik po pustrečių metų, aptvarkius okupantų nusiaubtą ir nuniokotą katedrą. Valstybės ir Bažnyčios gyvenimui grįžtant į įprastas vėžes, Viešpats pasišaukė vyskupą pačiame jo jėgų žydėjime.
Vis dėlto Jurgis Bialozoras suspėjo nuveikti šį tą svarbaus. Vilniaus vyskupams priklausiusioje Verkių dvaro žemėje jis įkurdino Kristaus kančios kelio, ko gero, turėjusio įprasminti ir to meto Lietuvos žmonių patirtus vargus, stotis. Šiemet, kaip įprasta, būriai maldininkų čia sugužės per Sekmines (gegužės 24 d.) – beveik per pačias steigėjo mirties metines.
Dr. Liudas Jovaiša
