04
02 /
2015
RUBRIKĄ REMIA SRTF:
Vasario 4 d.
1515 m. senoje didikų giminėje gimusiam eiliniam Mikalojui Radvilai buvo lemta tapti ne vien eiliniu Vilniaus vaivada ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleriu. Maždaug 1553 m. šis Lietuvos didikas savo dvaruose pradėjo rengti protestantiškas pamaldas. Pelnęs ypatingą autoritetą jis tapo svarbiausiu Reformacijos Lietuvoje skleidėju bei globėju. Itin reikšminga buvo šio didiko leidybinė veikla: jo spaustuvėje Brastoje (Breste) buvo leidžiama įvairi protestantiška lektūra – nuo Martyno Liuterio „Mažojo katekizmo“ iki garsiosios „Brastos Biblijos“ (1563) – Šv. Rašto vertimo į lenkų kalbą.
Mikalojus Radvila Juodasis tarsi nenustygstantis vaikas iki pat gyvenimo pabaigos nepaliovė ieškoti tikrosios krikščionių Bažnyčios ir tikrojo tikėjimo pavidalo. Iš pradžių lyg ir Liuterio gerbėjas, vėliau jis steigė evangelikų reformatų bendruomenes, o gyvenimo pabaigoje linko prie itin radikalios grupės – Švč. Trejybės doktriną kvestionavusių antitrinitorių. Ieškojo nuoširdžiai ir aistringai, palikdamas pavyzdį, koks turi būti nedrungnas krikščionis. Kita vertus, Radvilos veikla suskaldė katalikų bendruomenę ir lėmė įvairių evangelikų bendruomenių susikūrimą; dėl jo pradėto sąjūdžio Katalikų Bažnyčia prarado dalį nuosavybės ir kuriam laikui neteko nemažo skaičiaus parapinių bažnyčių, perėjusių į protestantų rankas.
Iš Radvilos Juodojo, kuris mirė sulaukęs penkiasdešimties, Apvaizdos ironija skaudžiai pasišaipė. Visi didiko sūnūs tapo katalikais. Vyriausias, Mikalojus Kristupas (Našlaitėlis), pagarsėjo kaip išsilavinęs ir pamaldus didikas, piligrimas į Šventąją Žemę, Katalikų Bažnyčios teisių gynėjas bei geradarys. Kitas sūnus, Jurgis, tapo Vilniaus vyskupu ir pirmuoju kardinolu Lietuvos istorijoje. Trečiasis, Stanislovas, Vilniaus jėzuitams dovanojo tėvui priklausiusią užmiesčio vilą Lukiškėse (dabar – VU Botanikos sodo filialas Vingio parke), kur vyko vienos pirmųjų Lietuvoje evangelikų pamaldų. 1658 m. Abiejų Tautų Respublikos seimas išvijo iš valstybės pirmojo Lietuvos pono kitados globotus antitrinitorius. Vis dėlto Mikalojaus Radvilos dvasia liko gyva Lietuvos evangelikų liuteronų ir ypač Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčiose – broliškose krikščionių bendruomenėse, prie kurių lopšio kadaise rymojo jų pribuvėjas ir krikštatėvis.
Dr. Liudas Jovaiša
