05
11 /
2014
1414 m. lapkričio 5 d.
1414 m. lapkričio 5 d. dabartinės Pietų Vokietijos Konstanco mieste buvo atidarytas 16-asis visuotinis Bažnyčios susirinkimas. Jis truko trejus su puse metų ir baigėsi 1418 m. balandžio 22 dieną. Jame dalyvavo 29 kardinolai, 100 teisės ir teologijos daktarų, 134 abatai, 183 vyskupai ir arkivyskupai. Sprendimai šiame susirinkime pirmą kartą buvo priimami balsuojant ne asmeniškai, o tautomis. Svarbiausi Susirinkimo klausimai buvo trys: causa unionis, causa fidei, causa reformationis, t. y. Bažnyčios vienybės, tikėjimo ir reformos reikalai. Iš esmės buvo išspręsti tik pirmieji du.
Pagrindinė Susirinkimo sušaukimo priežastis – siekis užbaigti bemaž keturis dešimtmečius trukusį Vakarų Bažnyčios skilimą, kuomet tarpusavyje varžėsi skirtingų Europos kraštų remiami popiežiai, rezidavę Romoje ir Avinjone (nuo 1409 m. prie jų prisidėjo ir trečias, išrinktas Pizoje susirinkusių kardinolų). Susirinkimo metu visi trys popiežiai pasitraukė iš pareigų arba buvo nušalinti: Romos popiežius Grigalius XII atsistatydino, Pizos antipopiežius Jonas XXIII pabėgo ir buvo atstatydintas, Avinjono antipopiežius Benediktas XIII buvo paskelbtas schizmatiku ir ekskomunikuotas. Tuomet Susirinkimas vienintelėje per visą istoriją į šiaurę nuo Alpių vykusioje konklavoje išrinko naują popiežių Martyną V (1417–1431 m.), taip atkurdamas Vakarų Bažnyčios vienybę. Atstatydindamas besivaidijančius popiežius ir išrinkdamas naują, Konstanco susirinkimas prisidėjo prie konciliaristinio sąjūdžio, iškėlusio visuotinio Bažnyčios susirinkimo autoritetą popiežiaus atžvilgiu, plėtros.
Konstanco susirinkimas taip pat autoritetingai pasisakė tikėjimo mokymo klausimais, pasmerkdamas kaip klaidingą Jono Viklifo ir Jono Huso mokymą. Husas 1415 m. buvo perduotas pasaulietiniam teismui ir Konstance sudegintas ant laužo; 1416 m. toks pat likimas ištiko Jeronimą Prahiškį.
Konstanco susirinkime svarbią vietą užėmė ir debatai tarp Lenkijos ir Lietuvos iš vienos ir Vokiečių ordino iš kitos pusės. Šioje teologinėje ir teisinėje polemikoje gvildenti prigimtinių pagonių teisių, teisingo karo, tautų suverenumo klausimai. Visa tai buvo susiję su kova dėl Žemaitijos, užrašytos Ordinui, tačiau po Žalgirio mūšio laikinai tekusios Lietuvai. Konstanco susirinkime buvo sprendžiamas ir Žemaitijos krikšto klausimas; 1416 m. Susirinkimo tėvai išklausė vadinamąjį „Žemaičių skundą“ – Vytauto ir Jogailos dėka pasikrikštijusių žemaičių bajorų kaltinimą Vokiečių Ordinui dėl neveiklumo christianizuojant jų valdomą kraštą. 1416 m. Konstanco susirinkimas įgaliojo Lvovo arkivyskupą ir Vilniaus vyskupą pakrikštyti žemaičius ir įkurti Žemaitijoje bažnytinę organizaciją. 1417 m. Susirinkimo įgaliotiniai tai ir atliko; jų įkurta Žemaitijos vyskupija buvo formaliai įsteigta ne popiežiaus, o visuotinio Susirinkimo autoritetu – mat pareigas teisėtai einančio popiežiaus tuo metu nebuvo. Apvaizdos ironija: po 600 metų į Romą atvykusi Žemaitijos krikštą mininčių piligrimų delegacija vėl rado vakuojantį popiežiaus sostą, netikėtai atsistatydinus Benediktui XVI…
Dr. Liudas Jovaiša
