01
12 /
2014
1264 m.
Vaišvilkas (Vaišelga) – viena įdomiausių ankstyvosios Lietuvos istorijos asmenybių. Veikiausiai pirmosios karaliaus Mindaugo žmonos sūnus Vaišvilkas, sulaukęs brandos amžiaus, ėjo savitu gyvenimo keliu ir su tėvu turėjo mažai ką bendro. Jis ištekino savo seserį už Haličo-Voluinės kunigaikščio Švarno ir artimai susisiejo su rusėniškomis žemėmis ir giminystės, ir tikėjimo ryšiais. Priėmęs krikštą, Vaišvilkas tapo ne vien eiliniu Graikų Ortodoksų (Stačiatikių) Bažnyčios nariu, bet ir vienuoliu. Be to, jis tradiciškai laikomas ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje garsaus Laurušavo vienuolyno, stovėjusio ant Nemuno kranto (dab. Baltarusijoje) įkūrėju. Atrodo, kad vienuoliniam gyvenimui Vaišvilkas jautė rimtą pašaukimą: jis buvo pirmasis lietuvis, norėjęs nukeliauti į šventąjį stačiatikių vienuolynų Atono kalną, Šiaurės Graikijoje. Vis dėlto Apvaizdos ironija nukreipė Vaišvilką kitu keliu…
1264 m. Mindaugo tarnams nužudžius po sąmokslo prieš Lietuvos karalių valdžią paėmusį kunigaikštį Treniotą, Vaišvilkas, kaip tėvo įpėdinis, žengė į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą. Taip jis tapo antruoju Lietuvos valdovu krikščioniu, pirmuoju Lietuvos valdovu stačiatikiu ir vieninteliu Lietuvos valdovu vienuoliu. Maždaug po trejų valdymo metų, matyt, panoręs grįžti į vienuolyno ramybę, Vaišvilkas – vėl pirmasis monarchas Lietuvos istorijoje – atsisakė valdžios, perleisdamas ją savo svainiui, Haličo-Voluinės kunigaikščiui, taip pat stačiatikiui Švarnui. Šis Vaišvilko žingsnis ilgalaikių padarinių neturėjo: Traideniui įvykdžius perversmą, Lietuvos valdymą susigrąžino pagonys lietuvių kunigaikščiai. Pats buvęs valdovas vienuolyne rado ne ramybę, o mirtį: maždaug po metų, keršydamas už tai, kad negavo Lietuvos sosto, Vaišvilką nunuodijo Švarno brolis, kunigaikštis Leonas (Levas). Dramatiškai savo neramų gyvenimą baigęs valdovas-vienuolis, kaip tvirtinama, buvo palaidotas šalia Voluinės Vladimiro Švč. Mergelės Marijos Užmigimo katedros (dab. Ukrainoje).
Dr. Liudas Jovaiša
