05
02 /
2015
RUBRIKĄ REMIA SRTF:
Vasario 5 d.
Langedoko regione Prancūzijoje gimęs Gi Fukua arba Fuko (Guy Foucoisarba Foulques, arba Foulquois, arba Foucault), pravardžiuotas Storuoju, didžiąją gyvenimo dalį praleido kaip pasaulietis – teisininkas ir karaliaus šv. Liudviko IX sekretorius. Buvo vedęs, užaugino bent dvi dukras (jo palikuonys, sako, tebegyvena ir dabar). Tapęs našliu ir būdamas jau virš penkiasdešimties, priėmė dvasininko šventimus – kaip kitados ir jo paties tėvas. Veikiausiai buvusio darbdavio – karaliaus – dėka buvęs jo sekretorius veikiai užėmė vieną už kitą aukštesnes pareigas: Puji en Velė (Puy-en-Velay) vyskupas (1257–1259), Narbonos arkivyskupas (1259–1261), Santa Sabinos kardinolas vyskupas (1261–1265), didysis penitenciarijus (1263–1265); jis taip pat vykdė diplomatinę misiją Anglijoje (tarpininkavo tarp karaliaus Henriko III ir jo didikų) kaip popiežiaus legatas. Mirus Urbonui IV, Perudžoje susirinkę kardinolai po keturis mėnesius trukusių svarstymų 1265 m. vasario 5 d. išrinko Gi Fukua popiežiumi. Pasirinkęs Klemenso IV vardą, jis vadovavo Romos Bažnyčiai beveik ketverius metus – iki mirties 1268 m. lapkričio 29 dieną.
Klemensas IV buvo giriamas už asketišką gyvenimo būdą; jis neprotegavo savo giminaičių. Šis popiežius globojo pranciškoną mokslininką Rodžerį Beikoną bei garsųjį dominikoną šv. Tomą Akvinietį. Politiniame gyvenime taip pat aktyviai dalyvavęs Klemensas IV varžybose dėl Sicilijos karalystės parėmė kunigaikštį Karolį Anžu (Prancūzijos karaliaus Liudviko IX jaunesnįjį brolį). Šis popiežiaus sprendimas turėjo epochinės reikšmės: prancūzų kunigaikščiui įsitvirtinus Sicilijoje, popiežiams pavyko įveikti ilgamečius savo varžovus – Šv. Romos Imperiją valdžiusius Hohenštaufenus. Karoliui Anžu nugalėjus karalių Manfredą (jis žuvo mūšyje) ir mirtimi nubaudus Konradiną, grėsmingoji dinastija baigėsi. Tačiau nugalėję imperatorius popiežiai nepastebėjo augančios Prancūzijos galybės…
Klemensas IV per visą savo pontifikatą taip ir neįžengė į Romą: jis rezidavo Viterbo mieste, vidurio Italijoje, ten mirė, buvo palaidotas, čia ir šiandien tebėra išlikęs jo antkapis. Po šio popiežiaus mirties sostas vakavo net ketverius metus: kardinolai taip ilgai negalėjo sutarti, kad buvo sugalvota ir įvesta „konklavos“ procedūra…
Viename savo rašte (1268 m.) popiežius Klemensas IV yra užsiminęs apie Lietuvos karalių Mindaugą kaip apie „šviesios atminties“ valdovą, kuris „galop kažkokių pragaišties sūnų buvo žiauriai nužudytas“. Šia fraze iki šiol grindžiamas spėjimas, kad Mindaugas neatsimetė nuo krikščionybės, tačiau liko krikščionis iki pat savo tragiškos mirties.
Dr. Liudas Jovaiša
