18
06 /
2015
RUBRIKĄ REMIA SRTF:
Birželio 18 d.
1165 m. (ar 1164 m., tiksliai nežinoma) birželio 18 d. Vokietijoje, Reino žemėje, netoli Mainco, Šionau benediktinių vienuolyne, pas Viešpatį iškeliavo šios seserų bendruomenės vyresnioji – abatė Elzbieta. Jai buvo maždaug 35-eri. Dvylikametė silpnos sveikatos kilmingųjų dukra buvo atiduota auklėti ir lavinti į vienuolyną, kuriame vėliau davė vienuolės įžadus ir kuriam vadovavo paskutinius septynerius aštuonerius savo gyvenimo metus.
Savo vizijas aprašiusi šv. Elzbieta gana panaši – tarsi jaunesnioji sesuo – į plačiai žinomą savo amžininkę, šv. Hildegardą Bingenietę. Ryšys tarp šių dviejų benediktinių mistikių tiesioginis – Elzbieta palaikė ryšius su netolimame Rupertsbergo vienuolyne gyvenusia Hildegarda ir naudojosi jos patarimais. Dar vienas svarbus asmuo šv. Elzbietos gyvenime – jos tikras brolis Egbertas, įstojęs į tą patį vienuolyną ir tapęs sesers dvasiniu vadovu bei jos raštų platintoju. Elzbietos rašytinis palikimas – „Dievo kelių knyga“, šv. Uršulės ir jos draugių kankinystės ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų vizijų aprašymai bei maždaug dvi dešimtys laiškų.
„Dievo kelių knyga“ – tai daugiausia įspėjimai ir paraginimai įvairių luomų krikščionims (dvasininkams, vienuoliams, pasauliečiams), primenant atliekamos tarnystės svarbą ar kviečiant atsikratyti ydų (pvz., gobšumo). Žinant tai, ne taip jau ir nuostabu, kad aname anaiptol ne lygių lyčių teisių amžiuje daugelis mokytų ir maldingų vyrų kreipdavosi į pranašiškai bylojusią regėtoją prašydami laiško su dvasiniais patarimais; kai kuriems didžiūnams (pvz., Tryro arkivyskupui) Elzbieta drįso ne tik rašyti neprašoma, bet ir pagrūmoti! Kaip tik dėl savo lotyniškų raštų šv. Elzbieta iš Šionau laikoma viena garsiausių išsilavinusių moterų XII a. Europoje. Šventosios vardą jai pelnė karštas troškimas būti pasirengusia susitikti Viešpatį (griežtos askezės praktika) ir mistinių patirčių dovana, bylojusi apie Dievo artumą Elzbietos gyvenime.
Dr. Liudas Jovaiša
