Visuomenėje neretai įtikinėjama, kad abortas – nekaltas, rimtų padarinių nesukeliantis veiksmas, tačiau tai nėra tiesa. Didelė dalis moterų ar abortui pritarusių vyrų po šio žingsnio jaučia gilią kaltę, nerimą, nuolat prisimena negimusį vaikelį ir graužiasi. Ką daryti? Kaip nuraminti savo širdies skausmą? Kaip atgauti dvasinę ramybę ir išlipti iš savo pačių išsikastos kapo duobės? Vienas iš būdų – psichologinės ir dvasinės pagalbos savaitgalis „Rachelės vynuogyne“. Tai amerikietės Teresės Burke (Theresa Burke) pradėtos ir po visą pasaulį išplitusios rekolekcijos žmonėms, kenčiantiems po aborto ar kitaip praradus vaikelį.
„Rachelės vynuogyno“ rekolekcijos – tai gilaus psichologinio ir dvasinio gydymo savaitgalis. Moterys, vyrai, vaikai, tėvai – visi, kurie prisidėjo ar buvo paliesti aborto arba persileidimo, gali dalyvauti rekolekcijose ir patirti atleidimo, susitaikymo malonę. Rekolekcijų dalyviai prisimena skaudžią aborto patirtį, patiria, kaip kūdikio praradimas paveikė jų praeitį ir dabartį. Saugi aplinka leidžia išlaisvinti visus užgniaužtus ir paslėptus jausmus. Dažnai dėl emocinio sustingimo ir paslapties, kuri apgaubia abortą, prieštaringi jausmai kyla ir prieš rekolekcijas, ir jose, ir joms pasibaigus. Tai rodo, kokia gili ir skausminga yra aborto patirtis.
Rachelės vardą vienas pirmųjų Biblijoje paminėjo pranašas Jeremijas (Jer 31, 15): „Nuaidėjo aimanos šauksmas Ramoje, raudojimas ir graudus verksmas! Rachelė rauda savo vaikų, – ji nesileidžia paguodžiama, nes jų nebėra.“ Ši moteris raudojo dėl Šiaurinės karalystės žlugimo ir izraelitų ištrėmimo į Babiloniją VI a. prieš Kristų. Evangelistas Matas šią Jeremijo pranašystę cituoja pasakodamas apie Erodo žiaurumą ir motinų kančią, kai Betliejuje, norėdamas sunaikinti Jėzų, Erodas išžudė visus dvejų metų ir jaunesnius berniukus. Tačiau Viešpats nepalieka motinų be paguodos ir viltingo pažado. Jeremijo knygoje toliau rašoma: Taip kalbėjo VIEŠPATS: „Nustok aimanavusi, nusišluostyk ašaras, nes laukia atpildas už tavo vargą, – tai VIEŠPATIES žodis, – jie sugrįš iš priešų krašto! Yra vilties tavo ateičiai.“
Rachelei pažįstamas kenčiančių motinų skausmas. Galbūt dėl to ir programa, skirta moterims susitaikyti su aborto ar persileidimo sukelta netektimi, pavadinta „Rachelės vynuogynu“. Vynuogynas – tai gyvybės vieta. Kiekvienas esame pašauktas būti Jėzaus šakele, kuri gauna gyvybę iš Viešpaties.
Pradžia
Šį judėjimą pradėjo amerikietė Teresė Burke. 1986 metais ji subūrė pirmąją terapinę paramos grupę moterims, patyrusioms abortą. Po aštuonerių metų „Rachelės vynuogynas“ buvo pristatytas kaip pagalbos moterims, kenčiančioms po aborto, modelis. Dar po metų Teresė išplėtė ir pritaikė šį modelį savaitgalinėms rekolekcijoms.
Be pinigų, biuro ar reklamų „Rachelės vynuogynas“ ėmė plisti po Ameriką. 1999 metais šalyje buvo organizuojama 18 rekolekcijų, dar po metų – kone dvigubai tiek. Šiuo metu visame pasaulyje per metus įvyksta per tūkstantį rekolekcijų. Dievo gailestingumas šiuo būdu plinta apie 60 valstybių. Nuo 2012 metų „Rachelės vynuogyno“ rekolekcijos pradėtos vesti ir Lietuvoje. Mūsų šalyje jose dalyvavo apie 110 žmonių.
Viena dalyvė liudijo: „Prieš rekolekcijas jaučiau nerimą, baimę, nenorėjau prisiminti traumos. Jaučiau kaltę. Rekolekcijose buvo įvairių akimirkų: palaimintų, graudžių, skausmingų. Jaučiau Dievo palaimą, įveikiau savęs neigimą. Po rekolekcijų jaučiuosi gyjanti, nors ir nesitikėjau, kad bus taip sunku. Suvokiau, kad turiu priimti ir atleisti visų pirma sau ir žmonėms, ant kurių pykau; priimti savo negimusį kūdikį ir patikėti jį Dievui.“
Liudija moteris
Moterys, kurios ryžtasi pereiti per emocinius sunkumus ir pačioje skausmo šerdyje sutikti gydantį Dievą, patiria didelių malonių. Viešpaties veikimas būna akivaizdus. Psichologės Audronės Zimblienės gyvenimo pokyčiai po rekolekcijų – vienas tokių pavyzdžių.
Prieš 25-erius metus moteris pasidarė abortą. Tuo metu jai tebuvo 17 metų. Kūdikio tėvas – pirmoji merginos meilė – abejojo, ar kūdikis jo, mat poros santykiai jau buvo pašliję ir Audronė jau buvo nutraukusi draugystę. Merginos motina taip pat buvo sutrikusi. Priimti sprendimą darytis abortą Audronę vertė baimė, kad ji, vieniša motina, ir jos kūdikis bus visuomenės atstumti.
„Nesupratau, kad žudau. Ne kartą girdėjau, kad abortą darosi daug moterų ir čia nieko tokio. Tuo metu mokiausi 12 klasėje, norėjau pabaigti mokyklą ir stoti į aktorinį. Vaikas būtų sutrukdęs mano planams. Bet jei gydytojas, motina ar kuri nors draugė būtų man parodę embriono nuotraukų ar bent užsiminę, kad nužudysim gyvą vaiką, būčiau nesutikusi – bėgte bėgusi nuo minčių apie abortą ir veiksmų“, – aiškino Audronė.
Ji nepamena, kas ir kaip jai atliko procedūrą. Įstrigo tik tai, kad tądien labai pykosi su mama. Motina suabejojo, ar abortas – geras sprendimas. Audronė atsimena, kaip tąkart mamai išrėžė: „Apsispręsk!“ Jauna mergina tuomet dar negalėjo prisiimti atsakomybės už tokį rimtą sprendimą. Šiandien psichologė nieko nekaltina. Ypač motinos, kuriai gyvenimas ir taip suteikė labai daug skausmo.
Kad abortas daug ką sujaukė jos gyvenime, moteris suprato, kai negalėjo pastoti. Žvelgiant į dviejų mėnesių embriono nuotraukas, jai šmėkštelėjo mintis: „O gal pats Viešpats dėl aborto uždarė man įsčias?“ Suvokusi, kad nužudė pirmąjį savo kūdikį, ji atliko išpažintį, daug meldėsi ir atgailavo. Po kiek laiko Audronė su vyru susilaukė dukrelės, dabar mergaitė – jau pirmokė. Ji šeimai – tikra Dievo dovana.
Nors Viešpats išklausė maldų ir moteris pastojo, jos širdis tebejautė skausmą ir neužgydytas aborto žaizdas. Netrukus Dievo gailestingumas palietė moters sielą per „Rachelės vynuogyno“ rekolekcijas Airijoje. Akmuo nuo širdies nusirito, kai Audronė maldoje atpažino, kad jos sūnelis – aborto nužudytas vaikas – yra gyvas kartu su Viešpačiu.
Rekolekcijose patirtas atleidimas ir Dievo meilė pripildė Audronės gyvenimą prasmės. Ji priėmė Viešpatį į kasdienybę, kasdieniai susitikimai ir įvykiai niekada anksčiau nebuvo tokie sodrūs ir tikri. Audronė ėmė nuoširdžiai melstis už priešus, o tai jai pačiai liudijo gilų širdies atsivertimą.
Audronė – viena iš „Rachelės vynuogyno“ rekolekcijų vedėjų – stebisi, kaip radikaliai kartais po rekolekcijų keičiasi moterų, vyrų ir kitų aborto paliestų žmonių gyvenimai. Jie susiranda naujus darbus, sutinka būsimus sutuoktinius, jų tikėjimas įsišaknija Kristuje – žmonės pradeda gyventi naują gyvenimą.
Didžiulį pokytį atskleidžia rekolekcijų dalyvių liudijimai: „Rekolekcijose pripažinau, kad vaikelis yra realus, jo mirtis reali, gedėjau ir liūdėjau jo. Pavedusi Jėzui, žinau, kad jis yra gyvas su Jėzumi, saugus, kad neteisia ir neatstumia manęs, o už mane meldžiasi. Taip pat išgyvenau, jog Jėzus buvo ir liūdėjo su manimi toje vaikelio netektyje, ir aš nebuvau viena. Besibaigiant rekolekcijoms jaučiuosi išvargusi, bet ir palengvėjo, mano našta atiduota Jėzui. Taip pat jutau stipresnę draugystę su Mergele Marija.“
– Kaip „Rachelės vynuogynas“ skelbia Evangeliją – Gerąją Naujieną? – paklausėme vienos iš rekolekcijų vedėjų Lilijanos Marcinkevičiūtės.
– Evangelijoje labai dažnai minimas gydymas, kai žmonės su įvairiomis negaliomis ateina, būna atnešami ar pakviečiami pas Jėzų. „Rachelės vynuogynas“ – tokios rekolekcijos, į kurias žmones atveda skausmas, neviltis, noras išsilaisvinti. Jie nebūtinai eina tiesiai pas Jėzų, kartais jie tiesiog ieško pagalbos.
Rekolekcijose Dievas ypatingai nori gydyti. Jis suteikia išlaisvinimą. Saugioje aplinkoje žmogus atsiveria Dievo žodžiui, jį apmąsto, medituoja. Labai svarbu atleidžianti atmosfera. Joje moterys išdrįsta kalbėti apie dalykus, kuriuos ilgai slėpė ir ketino apie juos niekada nekalbėti.
Kartais moterys metų metus eina išpažinties, gauna atleidimą už abortą, bet vis tiek netiki, kad joms atleista. Rekolekcijose daug psichologinių priemonių, sujungus su Dievo žodžiu, leidžia tuo patikėti. Gailestingas ir atleidžiantis Dievas rekolekcijose yra įsikūnijęs, aiškiai juntamas.
Įdomu tai, kad Dievas gydymui naudoja paprastas, mums lengvai suvokiamas priemones. Čia galima prisiminti, kaip Jėzus gydė vieną neregį. Jis paspjaudė seilių, paėmė purvo ir patepė neregio akis. Dievas naudoja visas įmanomas priemones, kad mus paliestų.
– Koks rekolekcijų poveikis žmonių gyvenimams?
– Po rekolekcijų pamažu atkuriamas ryšys su Dievu, savimi ir kitais. Ženklas, kad ryšys su Dievu atstatytas, yra tai, jog moterys aktyviau eina į bažnyčią, lankosi šv. Mišiose.
Tvirtesnis ryšys su Dievu atneša permainas gyvenime. Tarkime, viena moteris gyveno susidėjusi su vyru, seniai norėjo išeiti, bet dėl emocinių saitų nepajėgė, o po rekolekcijų tiek sutvirtėjo, kad galėjo apsispręsti.
Rekolekcijų dalyvės, kurios anksčiau to norėjo, pakeičia darbus, užsiima veikla, kuria tikrai domisi. Sustiprėja jų vidinis žmogus. Rekolekcijos padeda išsitiesti, atleisti sau.
Po rekolekcijų keičiasi santykiai su vaikais. Motinos kitaip juos pamato. Dažnai dėl aborto vyksta neigiamų jausmų perkėlimas ant kitų vaikų. Motinos per daug kišasi į jų gyvenimus. Kai moteris patiria, kad jai atleista, ji nebelaiko savęs bloga mama, vaikams gali duoti daugiau laisvės, adekvačiau reaguoti į jų emocijas. Būna, kad motinos papasakoja savo vaikams apie buvusį abortą ir tai joms suteikia didelį palengvėjimą – vaikai priima ir nesmerkia motinų.
– Koks rekolekcijų vaisius svarbiausias?
– Esminis dalykas – patikėjimas, kad tau atleista, Dievo gailestingumo priėmimas, kaltės atnešimas Viešpačiui. Labai stiprus prisikėlimo vilties išgyvenimas. Moterys patiria, kad Dievas yra gyvas ir jų vaikai yra gyvi. Pereinama iš mirties į gyvenimą, numiršta su Jėzumi, kad su Juo prisikeltum. Tai – kryžiaus patirtis. Kryžius nėra mirtis, bet gyvenimas. Dievas atpirko per kryžių. Motinos išgyvena atpirkimo vaisius. Grįžta amžinybės viltis ir tikrumas.
Žinoma, gijimas – ilgas procesas. Rekolekcijos pastūmėja giliau domėtis, ieškoti psichologinės pagalbos. Kartais reikia laiko, kol moterys atsistoja ant kojų.
– Daliai moterų atrodo, kad aborto patirtis – praeityje, ir to prisiminti neverta. Kodėl nepaisant prabėgusių metų svarbu pradėti šią kelionę?
– Traumos yra kaip mazgai, jos užveržia emocijas. Užspaudžiamos blogos emocijos – baimė, pyktis, kerštas, neatleidimas, bet kartu slopinamos ir geros emocijos. Tada žmogus gyvena tarsi viena koja, bando gyventi apmirusia savo dalimi. O juk mūsų pašaukimas – kad gyvenimo būtų apsčiai. Su tokia našta sunku atsigręžti į Dievą, keliauti Jo link.
– Kaip Jūs asmeniškai įsitraukėte į šį judėjimą?
– Viskas prasidėjo nuo studijų Austrijoje, Tarptautiniame teologijos institute. Studijavau šeimos ir santuokos disciplinas. Ten atvyko Theresė Burke su dviem Pro Life judėjimo nariais. Jie vedė seminarą. Pajutau norą, kad tokie dvasinio susikaupimo susibūrimai atsirastų Lietuvoje. Po pusantrų metų surengėme pirmas rekolekcijas Lietuvoje. Kai komanda išaugo, suformavome dvi. Dar po metų rekolekcijos prasidėjo ir Kaune.
– Iš ko pajutote, kad Lietuvai reikia šių rekolekcijų?
– Jau seniai skaudėjo širdį, kad Lietuvoje daroma tiek daug abortų, nužudoma tiek daug vaikelių (kasmet apie 6000). Teresa seminare pasakojo, kad Amerikoje žmonės kovoja už negimusius vaikus. Galvojau: mitinguoti neisiu, bet rekolekcijas galiu rengti. Taip žmonės gautų gydymą, o iš rekolekcijų gimtų platesnis judėjimas už gyvybę. Noriu padėti žmonėms, kurie yra tokios visuomenės aukos, abortus pasidarę iš nežinojimo ar apsigavę. Man gaila jų ir norisi suvesti juos su Jėzumi. Kita vertus, norisi, kad vaikelių būtų žudoma mažiau.
– Kokia būtų platesnio judėjimo „Už gyvybę“ vizija Lietuvoje?
– Reikia šviesti visuomenę. Kartu su kolegomis iš Krizinio nėštumo centro (KNC) lankomės mokyklose ir kalbame apie gyvybės vertę bei aborto padarinius. Reikia apie tai kalbėti kur tik įmanoma, liudyti. Esminė žinia – kad abortu nužudomas žmogus. Ir tai turi baisius padarinius moteriai ir vyrui. Abortas – ne išeitis.
Taip pat reikia dirbti su įstatymais, neduoti ramybės jų leidėjams, kalbėti, kad nėra gerai, kai abortai nedraudžiami. Yra privačių klinikų, kur net po 12 nėštumo savaitės daromi abortai, o tai nelegalu.
Antai Amerikoje judėjimo už gyvybę nariai apsimetė mokslininkais ir nuėjo į vadinamąsias „planuotos tėvystės“ klinikas, kuriose daromi abortai. Jie apsimetė, kad jiems reikia žmogaus audinių ir ilgai važinėjo derėtis, viską filmavo slapta kamera. Pasirodė, kad klinikos nelegaliai pardavinėjo 17 savaičių abortuotų vaikelių kūno dalis. Medžiaga buvo paviešinta, kilo didžiulis skandalas. Mums irgi reikėtų demaskuoti abortų propagandą.
Austrijoje organizuojamos maldos akcijos. Tikintieji meldžiasi prie klinikų, kur daromi abortai. Amerikoje žmonės stovi prie klinikų su užrašais: „Ateik pasikalbėti, abortas – ne išeitis.“ Siekiama moteris ne pasmerkti, bet joms padėti.
***
Jei jūs ar jūsų artimieji dėl aborto ar persileidimo esate patyrę vaikelio netektį, kviečiame dalyvauti „Rachelės vynuogyno“ rekolekcijose. Į jas registruotis galite el. paštu: racheles.vynuogynas@gmail.com arba paskambinę
tel. 8 600 53 707 (registruojantis Vilniuje),
8 675 75 372 (registruojantis Kaune).
Sigita Laniauskaitė