05
04 /
2020
Viršelyje matome reprodukuotą XV a. rusų ikoną, vaizduojančią Kristaus įžengimą į Jeruzalę. Aukso fonas pabrėžia šio įvykio karališkumą – ant asilaičio įjoja ne bet kas, o laukiamas karalius, Dovydo įpėdinis, Viešpats, kuriam po kojų klojami iškalbingų spalvų apsiaustai – raudonas, nurodantis dieviškumą, ir žalias – nuoroda į žmogiškumą. Pats Jėzus kaip ir daugelis jį lydinčių ir pasitinkančių žmonių įsisiautęs į mėlyną drabužį – tai žmogaus spalva. Būdamas ir Dievas, Jėzus gaubiasi savo žmogyste, skleidžiasi joje, yra tikras žmogus. Vaikai, neretai ir suaugę žmonės klausia: kodėl Jėzus turėjo mirti? Kodėl jis mirė? Gal toks ir yra atsakymas: Jėzus mirė dėl to, jog buvo tikras žmogus. Be privilegijos išvengti skausmo, paniekos, atmetimo, kančios, kryžiaus. Be privilegijos nemirti.
Diak. V. Širvinski, įvesdamas į Didžiojo ketvirtadienio liturgiją, ragina kojų plovimo apeigų metu įsivaizduoti Kristų, palinkusį prie mūsų – nuplauti mūsų kojų. Visa Didžioji savaitė yra šis Jėzaus pasilenkimas prie jo mylimų žmonių.
Keliaujame ypatingu liturginiu laiku – per Didžiąją savaitę Velykų link. Palenkime savo širdis įsiklausyti į mūsų Viešpaties žingsnius per kančią, kad su tikru velykiniu džiaugsmu atlieptume į „Kristus mums šviečia!“ – Prisikėlimo džiaugsmą, kurio linkime kiekvienam Jūsų.
Ses. Rima Malickaitė CC
