01
12 /
2019
Iš lotyniško adventus kilęs žodis „adventas“ reiškia „atėjimas“. Violetinis liturgijos laikotarpis pirmiausia parengia mūsų širdis ir protus švęsti Jėzaus gimimą Betliejuje – Įsikūnijimo slėpinį, Dievo tapimą žmogumi. „Ateik, Viešpatie Jėzau“, – ilgesingas šūksnis aidi visą adventą. Šio laukimo pripildyta ir Jono Krikštytojo figūra, kurią Lectio divina rubrikoje per paraleles su pranašu Eliju atskleidžia t. Kazimieras Milaševičius.
Tačiau adventas turi ir dar vieną kryptį, – jo metu prisimename bei sąmoningai susikaupiame prie minties, kad reikia laukti Kristaus Antrojo atėjimo pasaulio pabaigoje.
Šioje tikrovėje, kurioje Dievas atiduoda save mums, žmonėms, galime klausti: o mes? Kaip atsakome Jam į Jo per kraštus išlietą meilę? Ar širdimi klaupiamės prie mus išgelbėti atėjusio kūdikėlio, kukliai paguldyto ėdžių neturte? Ar esam kupini Dievo, meilės, ar nugalėjome baimės, skepticizmo dvasią, kuri, prabilus apie laikų pabaigą, neretai surakina net krikščionio širdį? Ar įeiname į šiuolaikinius betliejų tvartelius, kad surastume ten žmogų, reikalingą pagalbos, Dievo meilės ir jo išgelbėjimo? Ar savo gyvenimo liudijimu – kaip sesuo Sára Salkaházi ar šio numerio rubrikos apie šiandieninius evangelijos liudytojus herojės – pakviečiame atstumtąjį, našlaitį ar benamį prie Viešpaties šventinio stalo?
Švęsti – vadinasi, nieko nebijoti, į save priimti Dievo gimimo žmogumi džiaugsmą, leistis pripildomiems vilties ir pažado, kad Dievas su mumis, išsipildymo. Švęsti – vadinasi, atsiverti sulig šiuo gimimu užliejančiam šventumui ir Šventajai Dvasiai.
Kūdikėlis gimsta, kad viskam, kam Jis mus kviečia, turėtume drąsos ir kelią – į tą ateitį, kurioje Jėzus jau šiandien laukia kiekvieno iš mūsų. Advento sekmadienių Mišių evangelijas lydi pop. Pranciškaus mintys, – kad šiuo keliu – Kristuje ir pas Kristų – kuo labiau eitume su šiandienos Bažnyčia.
Ses. Rima Malickaitė CC
