01
09 /
2019
Į Tavo rankas, Viešpatie, atiduodu savo dvasią.
Atpirkai mus, Viešpatie, tiesos Dieve.
Šis atliepas, giedamas kas vakarą Naktinėje maldoje, perteikia esminę kiekvieno krikščionio gyvenimo nuostatą – besąlygiškai pasitikėti Dievu. Pirmoji eilutė atkartoja Dievo Sūnaus žodžius, ištartus Tėvui prieš pat mirtį ant kryžiaus, antroji – tai pati Džiugiosios naujienos esmė: esame atpirkti už mus mirusio ir prisikėlusio Jėzaus krauju.
Pasitikėjimo Dievu temą skaitytojai šį mėnesį atras net keliuose „Magnificat“ autorių tekstuose. Apmąstydamas evangelinį pasakojimą apie iš mirties prikeltą Najino našlės sūnų (Lk 7, 11–17) ją apibendrina kun. Kazimieras Milaševičius OSB: „Jėzus trokšta nešti gyvybę ten, kur mirtis, šviesą – kur tamsybės, meilę – kur tuštuma. Šventojoje Dvasioje Jis paliečia mūsų mirties neštuvus, tamsias ir mirusias mūsų sielos sritis ir sako: „Sakau tau: kelkis!“
Giedrius Tamaševičius
