01
02 /
2019
Prasidėjus paskutiniam žiemos mėnesiui ypatingai ilgimės šviesos ir žalumos. Turbūt panašiai jautėsi ir teisusis Nojus, ilgas savaites plaukdamas su arka per Tvano vandenis ir ilgėdamasis žemės. Viršelyje matome III amžiaus freską iš Romos katakombų, vaizduojančią tą akimirką, kai pagaliau balandis parneša Nojui alyvos šakelę – tarsi Sandoros ženklą, tarsi vilties ženklą.
Ką reiškia Tvano vanduo ir medžio simbolis, sužinosite perskaitę menotyrininkių dr. Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės ir dr. Mantės Lenkaitytės straipsnį. O dalį vasario mus lydės skaitiniai iš Pradžios knygos, bylojantys apie Dievo Sandorą su žmogumi ir pranašaujantys Naujojo Testamento įvykius. O toji vilties žinia, kuri buvo tokia svarbi pirmųjų amžių krikščionims, išliko kertinė ir šiomis dienomis – turime Išganytoją, atpirkusį mus iš nuodėmės, todėl turime būti vilties ir džiaugsmo nešėjai. To mus moko ir Šventasis Tėvas, kurio ištarmės lydės mus kiekvieną vasario mėnesio dieną.
O vasario pabaigoje kviečiame mūsų skaitytojus į jubiliejinę Vilniaus knygų mugę – čia Jūsų lauksime mes, „Magnificat leidiniai“, ir kiti krikščioniškos literatūros leidėjai. Susitikime!
Indrė Klimkaitė
