Redakcijos žodis. 2020 m. balandis. Nr. 4(122)

01
04 /
2020

Šį mėnesį „Magnificat“ maldynas apsirengęs pavasariškai žaliu drabužiu. Gyvybė ir gyvenimas veša žemės veidą atnaujinančiu Jėzaus Prisikėlimo stebuklu. Tik dviejų mokinių figūros viršelio paveiksle atrodo suvargusios, sugniuždytos ištikusio sielvarto. Į kelio dulkes nudelbtos akys, sulinkę pečiai, nerangiai gniaužomos rankos, – visa tai liudija, kad esama pakeliui, kad tikslas dar nepasiektas.

Dar laukia kelias, kurį keliauti galime kartu su prisikėlimo liudytojais.

Kun. Kęstutis Dvareckas gailestingumo sekmadienio pamoksle sako, kad esame kviečiami atpažinti ir išpažinti, kad Velykų slėpinys vyksta iš Meilės – kantrios ir gailestingos, viską pakeliančios ir niekada nesibaigiančios.“ Ir tik atsivėrę šitai viską persmelkiančiai ir nugalinčiai meilei išgirsime Jėzaus žodžius: „Ramybė jums.“ Ramybė mums, – net jei kol kas esame kaip apaštalas Tomas išdeginti netikėjimo sausros, kaip Emauso mokiniai prislėgti nusivylimų ir sielvartų ar einame per mūsų gyvenimą, mūsų santykius ardančią kančią. Ramybė ateina ne iš pasaulio, ne iš sėkmės, o iš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, nes jis eina šalia, mūsų nepalieka.

Kad ir kuriame savo kelio kilometre – žaliuojančiame ar sausros išdegintame – būtume, nepamirškime pakelti akis į Jėzų. Jis eina šalia mūsų, duoda atsinaujinimą, ramybę ir šviesą.

Ses. Rima Malickaitė CC

Siekiant pagerinti paslaugų kokybę, svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies), kuriuos galite bet kada atšaukti. Tęsdami naršymą, sutinkate su privatumo ir slapukų politika.