01
11 /
2020
Lapkričio mėnuo prasideda kvietimu į šventumą. Visų Šventųjų iškilmė yra kvietimas į gyvenimą, į draugystę su Dievu. Visi esame pašaukti gyventi mus mylinčio Dievo akivaizdoje. Iš šios bendrystės užsimezga sandora, išgirstame palaiminimo žodžius: „Palaiminti jūs…“ Imame suvokti savo gyvenimo vertę, kuri matuojama ne tuo, ką darome ir ką turime. Gyvenimas visų pirma yra dovana. Ją gavome kiekvienas. Dievas mus pirmas pamilo ir dėl šios meilės galime mylėti save ir patys save dovanoti. Šiandien, susidūrus su pandemija, mums labai reikia iš naujo išgirsti šiuos palaiminimo žodžius.
Tenka pripažinti, kad mumyse dažnai viešpatauja baimė – nežinios, stygiaus, ligos baimė… Baimė būdinga avims: pajutusios menkiausią pavojų jos ima sprukti. Tačiau būtent su šiuo gyvulėliu Šventajame Rašte lyginama Dievo tauta. Pranašo Ezekielio skaitinyje, kurį skaitome per Kristaus Karaliaus iškilmę, mums sakoma: „Surinksiu savąsias avis ir pats jomis rūpinsiuos.“ Ir šiuo atveju Dievas imasi iniciatyvos. Matydamas minias, Jėzus gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens. Štai koks gali būti mūsų atsakas į Dievo kvietimą: kasdieną klausydamos Dievo žodžio, mūsų širdys atras ramybę, kaip kad avys nurimsta išgirdusios ganytojo balsą.
Br. François Bourgois
