01
12 /
2021
Adventas atrodo glaudžiai susijęs su žodžiu lūkestis. Tuo laiku, manding, visų lūkesčiai suintensyvėja. Vaikai tikisi išsvajotų dovanų per Kalėdas, suaugusieji – kad sugebės rasti tai, kas kitus pradžiugins ir neprašoks jų realių galimybių… Seniai nemačiusieji artimųjų tikisi per šventes susitikti ir jau kiekvienas savaip: kas jas praleisti gurmaniškai, kas – išradingai, kas – maldingai, kas – su alkanaisiais, o kas – bent tą dieną pabūti namie drauge be pykčių. Prasidėjus adventui, atėjus žiemai neretai apima ir naujos pradžios viltis: nuo šio advento, nuo šios žiemos tai jau nebedarysiu to ir to, imsiuosi to ir to… Pradėsiu tarsi nuo tabula rasa. Tai vis mūsų žmogiški lūkesčiai, savaime jie nėra blogi. Bet tik jais apsiribojus advento ir Kalėdų žinia nepasiekia širdies.
Advento liturgija kalba apie laukimą ir atėjimą. Apie tai, ką skelbė ir ko laukė Senojo Testamento pranašai, ir kas jau išsipildė laikų pilnatvei atėjus. Dievo Sūnus jau nužengė į žemę. Ruoštis jo Gimimo šventei gražu ir reikia, bet šalia šventės laukimo yra kito – didžiojo – laukimo aspektas. Mes laukiame „palaimintosios vilties ir Kristaus šlovės atėjimo“. Tai mus pripildo įvairių jausmų, nuo baimės iki nenusakomo džiugesio. Tad tebūnie šlovingojo Kristaus atėjimo laukimas gera proga permąstyti daugybę dalykų: kas man gyvenime svarbiausia; ką suvoksiu, pažvelgęs atgal susitikimo su Viešpačiu akimirką? Palaiminto advento, prasmės ieškojimo ir atradimo!
Ilona Valujevičienė
