11
11 /
2021
Artėja į pabaigą ir liturginiai, ir kalendoriniai metai. Jie buvo sudėtingi. Turbūt ne tik man, susidūrus su viena ar kita situacija mūsų visuomenėje, vis kildavo klausimas: „Viešpatie, kaip visa tai suprasti, kaip elgtis, geriau reaguoti ar nereaguoti?“ Kai kurios situacijos atrodo tokios painios, kad pabandžius ieškoti analogiško atvejo praeityje ir jau išbandyto recepto, nepasiteisina, reikia to, kas vadinama gebėjimu „skaityti laiko ženklus“. Yra, kas labai drąsiai, beatodairiškai juos interpretuoja, greit randa paaiškinimą, garsiai jį skelbia… Ar tikrai tas kelias?
Padėk, Viešpatie, nesustoti pusiaukelėje ieškant tavosios Tiesos, ir atsiliepti į laiko ženklus autentiškai, ne trafaretiškai… „Šiandienos pasaulyje gėris ir blogis yra greta, jie susimaišę tarpusavyje. Tad mokiniai turi būti budrūs ir neįsivaizduoti Karalystės kaip tobulos visuomenės, kuri įsikurs tuojau ir visiems laikams. Geriau tegu apsiginkluoja kantrybe ir gailestingumu, nes Karalystė auga pasaulio konfliktų sūkuryje“, – skaitome vienoje iš meditacijų, kurią parašė pranciškonas Elua Lekleras (Éloi Leclerc).
O Kristaus, Visatos Valdovo, dieną vėl išgirsime šiuos žodžius: „Mano Karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano Karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Betgi mano Karalystė ne iš čia. […] Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“ (Jn 18, 36–37).
Ilona Valujevičienė
