01
08 /
2021
Vaikystėje, gyvendama Žemaitijoje, net negirdėjau apie garsiuosius Žolinės atlaidus Krekenavoje ir Pivašiūnuose… Matyt, kad toli, ir laikai ne tie. Maniau, kad vienintelė vieta, kur atlaiduosna plūsta žmonės (nesvarbu, kad stebimi, kad kiaulių maru gąsdinami), yra Šiluva. Tačiau Žemaitijoje dažnoje parapijoje per Žolinę vyksta savi atlaidai. Vaikai laukdavom jų, nes bus gražu (skinsim gėlių puokštelei, vyks procesija, neretai ir Pirmoji Komunija per vasarą slapta ruoštiems vaikams), bus atlaidų saldainių… Bent trupinėlį suvokti, kas iš tiesų švenčiama per Žolinę, prireikė nemažai laiko…
Mieliems skaitytojams ruoštis Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventei padės viršelio paveikslas iš Kauno arkikatedros, kurį išsamiai aprašė menotyrininkė dr. Rima Valančiūtė-Varnė. O šventės esmę rugpjūčio 15 d. mąstyme puikiai atskleidžia ses. Benedikta Rolen (Benedicte Rollin) iš Marijos Dangun Ėmimo seserų vienuolijos.
Vasariškoje kasdienybėje tegelbsti ir popiežiaus Pranciškaus patarimai (jo mintys iš posinodinio apaštališkojo paraginimo Amoris laetitia lydės kiekvieną dieną): „Malda šeimoje yra viena tinkamiausių priemonių velykiniam tikėjimui išreikšti bei sustiprinti. Kasdien galima surasti kelias minutes drauge pabūti gyvojo Viešpaties akivaizdoje, išsakyti tai, kas rūpi, pasimelsti prašant to, ko reikia šeimai, pasimelsti už tą, kuriam tą akimirką sunku, paprašyti pagalbos mylėti, padėkoti už gyvenimą ir gerus dalykus, paprašyti Mergelės Marijos motiniškos globos. Ištariant kelis paprastus žodžius, ta maldos akimirka gali būti didžiausias gėris šeimai“ (AL, 318).
Ilona Valujevičienė
