27
03 /
2021
Kai norisi vienu žodžiu įvardyti, kas vyksta Didžiąją savaitę, ir ypač Tridienį, galvon ateina toks sunkiai į lietuvių kalbą išverčiamas žodis memorialas, reiškiantis kartu ir atminimą, ir sudabartinimą. „Šventojo Rašto prasme atminimas yra ne vien praeities įvykių prisiminimas, bet ir skelbimas nuostabių darbų, kuriuos Dievas yra padaręs žmonėms. Tie įvykiai švenčiamojoje liturgijoje tam tikru būdu sudabartinami ir atgaivinami. Taip Izraelis supranta savo išlaisvinimą iš Egipto vergijos: kiekvieną kartą švenčiant Velykas, Išėjimo įvykiai atsikartoja tikinčiųjų atmintyje, kad jie derintų su jais savo gyvenimą. Naujajame Testamente atminimas įgyja naują prasmę. Švęsdama Eucharistiją, Bažnyčia atmena Kristaus Velykas, ir jos atsiduria čia ir dabar: auka, kurią Kristus paaukojo ant Kryžiaus vieną kartą visiems laikams, visada išlieka dabartyje“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1363–1364).
Kaip žydų tauta per kiekvienas Velykas valgydama Velykų vakarienę ne tik atmindavo, ką Dievas jiems buvo padaręs, bet ir iš naujo tai išgyvendavo – skaitydama Torą, šeimose ar gausiau susibūrę dalydamiesi avinėlį – taip ir mes šiomis dienomis pasineriame į Velykų įvykį, kad vėl išgyventume įstabų Atpirkimo slėpinį. Tebus šios dienos tikėjimo, meilės ir vilties atnaujinimo laikas. Palaimintos Šventosios savaitės!
Ilona Valujevičienė
