01
11 /
2022
Savaip margas lapkritis savo šventėmis – daug Viešpaties didybės, šventųjų garbės ir kartu žmogaus trapumo, varganumo pajautimo… Lapkričio 1-ąją prisimename Viešpaties artuma besidžiaugiančius nežinomus šventuosius, o paskui – visas aštuondienis maldai už tuos, kurie pakeliui į tenai. Laukiame didingos liturginių metų užbaigos, kai švęsime Kristaus Karaliaus iškilmę, o belaukdami minime Vargstančiųjų dieną. Kaip yra sakęs Viešpats, vargstančiųjų visada turėsime šalia. Neretai ir mes patys kažkuria prasme suvargę. Tad atrodo visai verta atsigręžti į tai, ką apie vargstančius ir ne tik enciklikoje „Fratelli tutti“ rašo popiežius Pranciškus. Kažin, ar daugelis ją spėjo atsiversti, nes lietuviško vertimo pasirodymas sutapo su naujom – karo – negandom, užgožusiom visus lig tol buvusius rūpesčius. Žaizda Ukrainoje tebekraujuoja, bet jau įsileidžiame į savo gyvenimą ir kitų temų. Gal net įdomu pažiūrėti, kaip enciklikos mintys skamba dabar, po pasaulį ištikusio naujo sukrėtimo, patikrinti, ar tikrai popiežių dokumentuose skelbiamas mokymas išlieka aktualus bet kokiomis aplinkybėmis. Kas dieną rasite po kruopelę minčių iš enciklikos, o norintieji gali ją susirasti ir perskaityti visą. Mūsų namuose ją pirmiau už kitus perskaitė vyro mama, labai pritardama popiežiaus mintims. Tad kartu su juo kreipkimės į Viešpatį: „Mūsų Dieve, meilės Trejybe, […] duok, kad mes, krikščionys, gyventume Evangelija, atpažindami Kristų kiekviename žmoguje, matydami jį nukryžiuotą apleistų ir šio pasaulio užmirštų žmonių kančiose, o prisikėlusį – kiekviename vėl pakilusiame brolyje.“
Ilona Valujevičienė
