01
04 /
2023
„Jis mūsų negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė“ (Iz 53, 4).
Nepamenu, mokykloje ar jau studijuojant teologiją kažkas išaiškino, kad didžiausia krikščionių šventė ne Kalėdos, o Velykos. Reikėjo nemažai permąstyti ir išaugti iš vaikiško švenčių prasmės suvokimo. Preciziškai žvelgiant, abi šventės – vieno dieviškojo slėpinio – Tėvo sprendimo atpirkti žmones – aspektai. Ir vis dėlto – esame išgelbėti, nes jis „užsikrovė mūsų nuodėmes“. Užnešė jas ant kryžiaus, nes žmogus – kūrinys – nepajėgus už jas atsilyginti begaliniam Dievui. Tik Dievo Sūnus galėjo tai padaryti. Ir „nusižemino, tapdamas klusnus iki mirtis, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8). Kažkada po vienos išpažinties, būtent Didįjį penktadienį gyvi tapo žodžiai „jis užsikrovė mūsų nuodėmes“ – jis tikrai atidavė gyvybę už kiekvieną mūsų, kai dar jo nepažinojome.
Įžengiame į Didžiąją savaitę palydimi Skausmų vyro atvaizdo. Bet tame atvaizde – jau prisikėlęs mūsų Viešpats! Su nukryžiavimo žaizdų žymėmis. Kančios ir Prisikėlimo slėpiniai neatsiejami, be vieno nebūtų kito. Be Prisikėlimo tuščias būtų mūsų tikėjimas (plg. 1 Kor 15, 12–20). Prisikėlimą švenčiantis žmogus atsitiesia ir pakelia galvą. „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!“ (Gal 5, 1). Panašiai savo dvasiniame testamente ragino popiežius Benediktas XVI: „Tai, ką sakiau savo kraštiečiams, dabar pakartoju visiems, kurie buvo pavesti mano tarnystei Bažnyčioje: Tvirtai laikykitės tikėjimo! (1 Kor 16, 13).“
Ilona Valujevičienė
