01
06 /
2024
Atėjus birželiui jau norėtųsi džiaugtis vasara, daugiau gamtoje pabūti, atsipūsti, bet dažniausiai tas mėnuo kaip tik kupinas įtampos, susikaupusio nuovargio, nes praėjusios vasaros poilsis jau seniai išgaravęs, spaudžia darbai ir reikalai, kuriuos iki atostogų reikia užbaigti… O Bažnyčia šiuo laiku vis tiek kviečia švęsti (nors tų pavasarinių švenčių jau irgi atrodo daugoka…). Ir pradedame nuo tokios esminės mūsų, katalikų, gyvenimui iškilmės – Kristaus Kūno ir Kraujo šventės. „Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane“ (Jn 6, 55–57). Kai kadaise su jaunų žmonių grupe lankėmės Šventojoje Žemėje, viskas buvo įdomu, norėjosi kuo daugiau Jėzaus išvaikščiotų vietų pamatyti, nors kiek labiau įsivaizduoti, kaip tais laikais atrodė tikrovė. Bet kiekvieną vakarą, dalijantis įspūdžiais, tai vienas, tai kitas paliudydavo – pamatyti tas vietas svarbu, verta, bet didžiausia dovana – kad su gyvuoju Kristumi susitinkame drauge susibūrę aplink altorių, gyvai, kaskart vis iš naujo išgyvendami sudabartintą jo Auką ir priimdami jo Kūną. Ir šita dovana pranoksta viską… Ir dėl jos nereikia toli važiuoti. Ją galima išgyventi beveik bet kuriame pasaulio kampelyje, kur tik yra brolių ir sesių Kristuje.
Ilona Valujevičienė
