01
03 /
2024
Neabejoju, kad gavėnios kelionė kupina iššūkių. Regis, būtų paprasta, jei gavėnios esmę sudarytų tik tam tikri fiziniai apribojimai. Iš tiesų, pasninkas ir kitos teisingai suvoktos atgailos praktikos turi prasmę, jų reikia… Bet klausykim, ką sako didieji krikščionybės mistikai – kelyje į didesnę vienybę su Dievu neturime prisirišti nė prie savo dorybių, nė prie tobulai įgyvendinamų asketinių praktikų. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė laiške seseriai rašo: „Juo esame silpnesni, be troškimų ir be dorybių, juo labiau leidžiamės veikiami šios deginančios ir keičiančios Meilės…“ Suvokus savo silpnumą, visko tikėtis iš Dievo – prisiminkim tai, kai eilinį kartą parklupsim, neįvykdę savo susikurtų tikslų arba iš tiesų gerokai prašovę pro šalį darbuose ar santykiuose su kitais ir Dievu.
Kita šios gavėnios apmąstymų tema siūlosi žvelgiant į maldynėlio viršelį ir skaitant jo straipsnius – Dievo tautos vedlys ir pranašas Mozė kaip Atpirkėjo provaizdis, Dievo tautos išgelbėjimo iš Egipto simbolika, atsikartojanti Dievo Sūnui mus visus gelbstint iš blogio prarajos, kad su viltimi eitume į jo artumą amžinybėje. Tai ypač nuskamba Velyknakčio skaitiniuose. O kol kas prieš mus – Mozė, priimantis Įstatymo plokštes – tas gaires, lydinčias žmoniją tūkstantmečius ir įrašytas širdyje. Mozė irgi yra tas, kuris visa priima iš Dievo, nes jaučiasi silpnas (plg. Iš 3, 11). Įsižiūrėkime.
Ilona Valujevičienė
