01
03 /
2020
Rembrantas „Lozoriaus prisikėlimas“
Rubriką Viršelio paveikslas remia
Šio mėnesio „Magnificat“ viršelyje publikuojamas Rembranto paveikslas „Lozoriaus prisikėlimas“ vaizduoja Naujojo Testamento įvykį, plačiausiai aprašytą Evangelijos pagal Joną 11 skyriuje. Rembrantas jį yra vaizdavęs ir piešiniuose bei graviūrose.
Šiame aliejiniais dažais tapytame paveiksle matome urve stovintį Kristų iškelta ranka. Jis padaro stebuklą – prikelia mirusį ir jau keturias dienas kape gulėjusį Lozorių. Paveiksle vaizduojamas iš kapo kylantis, drobulėmis apvyniotas, išblyškęs Lozorius, kurio prisikėlimas – įtaigaus Kristaus gesto bei galios išdava. Lozoriaus seserys Morta ir Marija į brolio atgijimą žiūri su nuostaba, kaip ir kiti, esantys su jomis.
Dramatiška urvo tamsa kontrastuoja su subtiliomis drabužių spalvomis. Ant sienos žiba strėlinė bei kalavijo makštys – Lozoriaus ginklai, primenantys viduramžių legendą, pasak kurios, jis buvęs kareivis. Šiame darbe Rembrantas naudoja savo mėgstamą chiaroscuro techniką, kai pasitelkiami stiprūs šviesos ir tamsos kontrastai, darantys įtaką viso paveikslo kompozicijai. Lozorius yra tamsesnėje paveikslo dalyje, o kiti paveikslo veikėjai – stipresnės šviesos apšviesti ir labiau patraukiantys stebėtojo žvilgsnį.
Apie 1630–1632 m. nutapytas „Lozoriaus prisikėlimas“ beveik visą gyvenimą priklausė pačiam dailininkui, kol 1656 m. buvo parduotas varžytinėse ir vėliau keliavo per įvairių savininkų rankas. Galiausiai 1959 m. paveikslą nupirkęs Hovardas Amensanas (Howard F. Ahmanson) padovanojo jį Los Andželo apygardos meno muziejui.
Šviesos ir šešėlių, emocijų ir išraiškų vaizdavimo meistras
Olandų baroko tapytojas ir graviruotojas Rembrantas (visas vardas – Rembrandt Harmenszoon van Rijn), gimęs 1606 m. Leidene, dabartiniuose Nyderlanduose, laikomas vienu iškiliausių pasakotojų meno istorijoje. Menininkas turėjo ypatingų gebėjimų perteikti įvairias žmonių nuotaikas bei dramatišką jų išraišką, pirmenybę teikdamas realizmui, dėl to kai kurie kritikai tvirtino jį labiau mėgus bjaurumą nei grožį. Šviesos efektus Rembrantas naudojo siekdamas gelmės įspūdžio. Jo darbuose – ir tapyboje, ir sukurtuose kita technika – pirmiausia į akis krinta šviesa. Atrodo, tarsi tam tikrą paveikslo dalį, dažniausiai – vaizduojamų veikėjų veidus, pečius ar rankas būtų apšvietęs kažkur kybantis žibintas, o visa kita, ko žibinto šviesa nesiekia, lieka tamsesniuose ar šviesesniuose šešėliuose. Tai kuria dramatišką, teatrališką efektą. Karjeros pradžioje Rembrantas daugiausia tapė portretus, tačiau jo kūrybos šerdį sudaro bibliniai, istoriniai, mitologiniai ir alegoriniai pasakojimai.
Rembranto tėvas priklausė reformuotai olandų Bažnyčiai, o mama buvo katalikė. Iki šiol spėliojama, ar pats menininkas priklausė kuriai nors religinei bendruomenei. Tačiau stebėdami jo darbus galime numanyti, kad jis buvo platesnių pažiūrų žmogus, nusistatęs prieš religinį antagonizmą. Taip pat žinomas Rembranto palankumas žydams bei jo įsitikinimas, kad praraja tarp žydų ir krikščionių turi būti įveikta. Ši nuostata galbūt susiformavo artimai bendraujant su apsišvietusiu rabinu Manasu ben Izraeliu (Manasseh ben Israel), tvirtu žydų ir krikščionių susitaikymo šalininku. Rembranto darbuose išties matome nemažai su akivaizdžia simpatija vaizduojamų žydų bei kitų asmenų iš Senojo Testamento.
Meno istorikai teigia, kad Rembrantas buvo labai jautrus žmogus. Dailininko darbai taip pat liudija jį turėjus itin aštrų, jautrų ir mylintį žvilgsnį, kuriuo jis stebėjo aplinkinį pasaulį. Tikriausiai šie bruožai formavosi jau vaikystėje, šeimoje, kur sugyveno skirtingos pažiūros. Vaizduodamas žmones, gyvūnus bei gamtą, jis itin preciziškas detalėms, tačiau, kita vertus, perteikdamas įvairias emocijas išlieka tobulai laisvas bei asketiškas.
Be jokios abejonės, Rembrantą galime laikyti technikų novatoriumi, nuo karjeros pradžios iki pat mirties 1669 m. nuolat ieškojusiu naujų išraiškos būdų, – tai nėra dažnas reiškinys meno pasaulyje. Tyrinėdami menininko palikimą, pastebime, kaip kito jo vaizdavimo būdai: karjeros pradžioje – darbai itin spalvingi, o vėlyvaisiais metais vyrauja švytintys, šviesa žioruojantys paveikslai, piešiniai ar graviūros. Dėl novatoriškumo ir nuolatinio kūrybinio augimo Rembrantą galime prilyginti tokiems dailininkams kaip Ticianas ir Goja ar tokiems kompozitoriams kaip Bethovenas ir Verdis.[1]
Iš mirties į naują gyvenimą
Grįžkime prie mūsų aptariamo paveikslo ir jį įkvėpusio biblinio įvykio. „Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: Lozorius mirė. Ir aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, – dėl jūsų, kad tikėtumėte. Tad eikime pas jį“ (Jn 11, 14–15). Pasakojimo pradžioje, kai seserys praneša Lozorių sergant, Jėzus tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo šlovei, kad per ją būtų pašlovintas Dievo sūnus“ (Jn 11, 4).
Kviečiamas aplankyti tą, kurį myli, Jėzus neskuba. Vėliau Morta ir Marija priekaištavo Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, brolis nebūtų miręs“ (Jn 21, 32). Jos tikėjo, kad Jėzus gali išgydyti sunkiausią ligą. Tačiau netikėjo, kad Viešpats turi galią ir mirčiai.
Galime tik įsivaizduoti jų nustebimą ir džiaugsmą, kai brolis atgyja. Rembranto tapyba vaizdingai atskleidžia šią Biblijos sceną. Spindinčios šviesos apšviesti prisikėlimo stebėtojai dar labiau sustiprina įvykio ypatingumą, stebuklingumą ir džiugumą. Kaip tik ši šviesa labiausiai ir patraukia dėmesį. Blyškiau, tačiau taip pat apšviestas ir Lozorius. Tarsi būtų kviečiamas iš visiškos tamsos, mirties pamažu pereiti į spindinčią šviesą, gyvenimą ir įtikėti, leisti Dievui perkeisti tą „blogą kvapą“ ir pradėti naują gyvenimą.
Šioje istorijoje ypač sujaudina Jėzaus jautrumas, jo ašaros. Iš tiesų šis epizodas veda į tylą ir susimąstymą: kodėl Viešpats verkia? Štai skaitome: „Jėzus, pamatęs ją (t. y. Mariją) ir kartu atėjusius žydus verkiančius, sudejavo dvasioje ir susijaudinęs paklausė: „Kur jį paguldėte?“ Jie atsakė: „Viešpatie, eik ir pažiūrėk.“ Jėzus pravirko. (…) Ir vėl dejuodamas Jėzus atėjo prie kapo. (…) Jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo“ (žr. Jn 11, 33–44).
Susirinkusieji manė, kad Jėzus verkia, nes labai mylėjo mirusįjį. Bet Jėzus juk žinojo, kad Lozorių prikels. Galime spėti, jog Viešpats, būdamas žmogus, lygiai taip pat kaip ir mes išgyveno mirties sukeliamą netekties skausmą – visiškai susitapatino su čia susirinkusiųjų sielvartu, netekties skausmu, išgyveno siaubingą nuodėmės, kuri ir yra mirtis, nešamas pasekmes.
Lietuvoje gerai žinomas rašytojas Liuisas (C. S. Lewis) apie Jėzaus ašaras rašė taip: „Mes sekame tuo, kuris stovėjo ir verkė prie Lozoriaus kapo. Be abejo, ne tik dėl to, kad jam kėlė sielvartą Marija ir Morta bei liūdino jų tikėjimo stoka, o labiausiai dėl to, jog stipriau negu kad mes pajėgiame matyti, [Jėzus] išvydo mirties, kaip bausmės už nuodėmę, baisumą.“ Iš tiesų šiame pasakojime atsiskleidžia Kristaus dieviškumas ir žmogiškumas, apie kurį jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių Bažnyčia gieda dėkojimo giesmėje: „Jis, būdamas tikras žmogus, verkė prie savo bičiulio Lozoriaus kapo ir, būdamas tikras amžinasis Dievas, jį prikėlė. Jis, pagailėjęs žmonijos, išganymo paslaptimis ir mus veda į naują gyvenimą.“
Dažnai pabrėžiama, kad Lozoriaus prikėlimas Evangelijoje pagal Joną yra paskutinis ir ypatingas ženklas prieš Jėzaus kančią ir prisikėlimą. Šie ženklai prasidėjo Kanos vestuvėse, kai vanduo buvo paverstas vynu. Paskui Jėzus išgydė Kafarnaume gyvenantį valdininko sūnų, paralyžiuotąjį Betzatoje ir didžiulę minią pamaitino penkiais duonos kepaliukais bei dviem žuvimis. Dar vienas ženklas – Jėzaus ėjimas ežero paviršiumi. Vėliau jis vėl išgydė nuo gimimo aklą žmogų. O tada įvyko Lozoriaus prikėlimas.
Kristaus prisikėlimą galime laikyti aštuntuoju ženklu, nurodančiu į pasaulio sukūrimo savaitę – po Kristaus prisikėlimo prasideda naujas gyvenimas, nauja kūryba.
Agnė Rymkevičiūtė
[1] Ernst van de Wetering. Rembrandt’s Legacy, in: https://www.britannica.com/biography/Rembrandt-van-Rijn/Legacy
