Rembranto „Šv. Tomo netikėjimas“

„Mūsų tikėjimui Tomo netikėjimas padeda daugiau nei apaštalų tikėjimas“, – šie popiežiaus Grigaliaus I žodžiai artimi mums ir šiandien. Žvelgdami į Rembranto paveikslą Šv. Tomo netikėjimas, publikuojamą „Magnificat“ viršelyje, mąstysime ir apie patį Tomą bei jo abejones. Kaip šis apaštalas atsiskleidžia Evangelijoje? Nors mūsų sąmonėje jis labiausiai iškyla kaip „neviernas Tamošius“, tačiau turbūt tai vienas iš mokinių, širdimi karštai pasiryžusių sekti savo Mokytoją iki galo. Kai kritišku gyvenimo momentu Jėzus nusprendžia eiti į Betaniją prikelti Lozoriaus, pavojingai priartėdamas prie Jeruzalės, Tomas kaipmat sušunka: „Eikime ir mes drauge numirti su juo!“ (Jn11, 16) Per Paskutinę vakarienę Jėzus patikina einąs mokiniams vietos paruošti ir kad jie žiną kelią. Tačiau tam paprieštaravęs Tomas išprovokuoja Jėzų pasakyti apie save labai svarbius žodžius: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“ (plg. Jn 14, 2–6) Na, ir labiausiai, žinoma, ištrauka apie Jėzaus pasirodymą mokiniams po Prisikėlimo. Tąkart Tomo nebuvo su jais, ir kai apaštalai papasakojo matę Jėzų, Tomas niekaip negalėjo patikėti: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono, – netikėsiu.“ (plg. Jn 20,19–24) Antrąkart pasirodęs mokiniams, o kartu ir Tomui, Jėzus išgydo apaštalą nuo šio širdies aklumo (plg. Jn 20, 26–28). Apokrifiniame pasakojime Tomas irgi lieka ištikimas sau. Jo nebuvo su mokiniais ir Švč. Mergelės Marijos mirties, laidojimo ir Ėmimo į dangų dienomis. Negalėdamas patikėti šiuo stebuklu, Tomas kreipėsi į Švč. Mergelę Mariją ženklo ir ši numetė iš dangaus savo drabužio dirželį. Įsigalėjusi nuomonė, kad po Prisikėlimo jis išvyko evangelizuoti į Persiją, Siriją, Indiją. Netgi pasakojama, kad yra pakrikštijęs ir mokęs Jėzų aplankiusius Išminčius. Kaip manoma, miręs kankinio mirtimi Madrase.

Apaštalo paveikslas, rašė popiežius Benediktas XVl, mums svarbus bent dėl trijų priežasčių. Pirma, mus padrąsina, kai esame apimti netikrumo. Antra, mums parodo, kad kiekviena abejonė gali būti išsklaidyta. Trečia, Tomui skirti Jėzaus žodžiai leidžia suprasti, koks tikėjimas yra brandus, ir mus drąsina eiti vienybės su Jėzumi keliu.

„Magnificat“ viršelyje matome 1634 m. Rembranto (Rembrandt van Rijn;1606 –1669 m.) nutapyto paveikslo (dabar saugomo Maskvoje, Puškino muziejuje), vaizduojančio Jėzaus susitikimą su Tomu ir kitais apaštalais, detalę. Išraiškingai nutapytas ne tik Tomas, bet ir kiekvienas iš apaštalų. Veido išraiška ir gestikuliacija rodo šį susitikimą išgyvenant visiškai savitai.

Rembrantas – vienas garsiausių XVII a. olandų dailininkų. Išgirdus jo pavardę, mums prieš akis turbūt pirmiausia iškyla daug kartų kontempliuotas jo paveikslas Sūnaus palaidūno sugrįžimas. Tai vienas iš paskutiniųjų dailininko darbų, nutapytas gyvenimo pabaigoje, patyrus daug praradimų, netekus artimiausių žmonių, tačiau kartu ir įgijus ypatingo širdies jautrumo. Į šį kūrinį menininkas sudėjo ir savo patirtį, skausmą bei viltį. Viršelio paveikslas savo nuotaika visai kitoks, gimęs laimingiausiu Rembranto kūrybos laikotarpiu, kai jo gyvenimas dar tik skleidėsi. Nuo 1632 m. jis gyveno Amsterdame, sparčiai išgarsėjo, vadovavo dailės studijai, vedė Saskiją van Eilenburg, kurią mylėjo ir ne kartą tapė. Rembranto kūrybai būdinga šviesotamsa paveikslams suteikia mįslingumo, gilumo, prisilietimo prie transcendencijos. L. Donskio įžvalgos apie Rembranto tapybą ypač tinka ir šiam paveikslui: „Iš tamsos išnyrančios rankos, tamsoje švytintys veidai, šviesos dominavimas prieš tamsą – tai Rembranto estetinė žinia pasauliui apie būties triumfą prieš nebūtį, tartum žmogaus veido bei rankų stebuklą, geriausiai liudijantį Dievo buvimą.“

Teologai ne kartą diskutavo, ar iš tikrųjų Tomas prisilietė prie Jėzaus, ar išties pridėjo rankas prie Jo žaizdų? Realistiniu, racionalistiniu požiūriu įmanomas tik vienas sprendimas – arba Tomas palietė Jėzaus žaizdas, arba ne. Tačiau Šventosios Dvasios įkvėptas Dievo žodis neretai pažadina skirtingas, net priešingas interpretacijas, ir kartais vietoj arba galima įrašyti ir. Pažvelkime į tai atidžiau. Dvidešimtajame Evangelijos pagal Joną skyriuje, kuriame aprašomas Jėzaus susitikimas su Tomu, matome subtilų dviejų istorijų sugretinimą. Marija Magdalena iškart širdimi atpažįsta Jėzų, vos tik jam ištarus jos vardą, bet Jėzus jai liepia nesiliesti: „Nelaikyk manęs!“ (plg. Jn 20, 11–18), o Tomą, reaguodamas į jo abejones, Jėzus kviečia paliesti savo žaizdas. „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis.“ (Jn 20, 27) Tačiau Evangelijoje neparašyta, kad Tomas pasinaudojo Jėzaus kvietimu. Gal jam pakako, kad Mokytojas įgarsino jo mintis, abejones ir iš pagarbos bei kuklumo to nebedarė, tačiau jis sušunka vieną iš gražiausių tikėjimo išpažinimų: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28) Jėzus tuomet ištaria: „Tu įtikėjai, nes pamatei.“ (Jn 20, 29) Jis nesako: „Tu įtikėjai, nes palietei.“ Ir palaiminimu apdovanoja tuos, kurie negalės nei matyti, nei prisiliesti: „Palaiminti, kurie tiki nematę!“(Jn 2, 29) Ir visgi nuo pat ankstyviausių amžių Bažnyčios tradicija, regis, nepaisė šio Evangelijos akivaizdumo ir savo žvilgsnį fiksavo į Tomo prisilietimą. Bizantiniame himne giedama: „O nenusakomas stebukle, šiaudas paliečia ugnį ir yra išgelbstimas. Tomas įleidžia savo ranką į degantį Jėzaus Kristaus šoną ir šis prisilietimas jo nesudegina.“ Šv. Augustino komentaruose skaitome, kad Tomas lietė ir regėjo kūną ir žmogų, bet išpažino tikėjimą Dievo, kurio paliesti ir regėti negalėjo. Lietimas ir regėjimas paskatino tikėti tuo, kuo dar abejojo.

Šioms ištaroms nuolat antrino ir ikonografija. Siužetas, atsiradęs maždaug nuo VI a., ypač išpopuliarėjęs renesanso ir baroko laikais, dažniausiai vaizdavo apaštalą Tomą būtent prisiliečiantį prie Jėzaus šono. Šis Tomo gestas tarsi įkūnijo ir kitų apaštalų prisilietimą prie Jėzaus, jų aiškų patyrimą, kad Jėzus tikrai prisikėlė su kūnu, kad jis nėra vaiduoklis. Jonas savo pirmąjį laišką pradeda žodžiais: „Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, – tai skelbiame apie gyvenimo Žodį.“ (1 Jn1, 1) Viename iš garsiausių Karavadžo (Caravaggio;1571–1610 m.) paveikslų, nutapytame apie 1602 m., regime Tomą, suleidusį pirštus į Jėzaus žaizdą, o kitus du mokinius akimis tarsi sulindusius į Jėzaus šoną. Vertai kyla klausimas, kodėl Rembrantas, kuriam Karavadžas darė didžiulę įtaką, šią sceną vaizduoja visiškai kitaip. Čia matome patį Jėzų, pridėjusį ranką prie savo šono, o Tomą – atšokusį, ištiestais delnais tarsi atsisakantį pirminio užmojo, įtikintą ir susigėdusį dėl savo netikėjimo. Tokį vaizdavimą Rembrantas pasirinko neatsitiktinai. Jis gyveno ir kūrė protestantiškoje aplinkoje, kur Šventasis Raštas buvo skaitomas itin dėmesingai. Šios Evangelijos ištraukos meninis sprendimas išreiškė ir tam tikras religines nuostatas. Tai buvo būdas dar labiau susitelkti į gryną tikėjimą (solo fide), be jokių išorinių materialių ženklų, relikvijų, piligrimysčių, paveikslų, tarpininkų, kurie tokie svarbūs Katalikų Bažnyčioje ir dar labiau pabrėžtini tapo Kontreformacijos laikotarpiu.
Paveikslo centre Jėzus, rodantis į žaizda pažymėtą savo šoną, tarsi kviečia mus prisiliesti prie Bažnyčios gimimo, vykstančio slaptoje ir kančioje ant Jėzaus kryžiaus, iš ietimi pervertos Jo širdies, patikėjus Joną Marijai ir Mariją Jonui. Bažnyčios tėvai matė gražią paralelę tarp Naujojo Adomo – Jėzaus – ir pirmojo Adomo, kurį užmigdžius giliu miegu, iš jo šono sukuriama Ieva. Įdomu, kad hebrajiškai šonas yra tsela’. Šis žodis dažnai vartojamas kaip architektūrinis terminas ir daugybę kartų minimas Išėjimo knygoje, pateikiant instrukcijas, kaip turėtų būti daromi Sandoros skrynia, aukuras bei padangtė, arba Ezekielio knygoje, pasakojant apie Saliamono šventyklos statybą. Aidu ta mintis atsikartoja apaštalo Pauliaus laiškuose „Jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios.“ (1 Kor 6, 19)

Dažniausiai Tomas vaizduojamas jaunas, tamsiaplaukis, bebarzdis. Rembranto paveiksle jis pagyvenęs, pražilęs, su barzda. Kodėl? Dailininko žvilgsnį traukė metų pažymėti veidai, todėl jis sukūrė daug įstabių senų žmonių portretų, kuriuose jam pavyko atskleisti pro raukšles prasiskverbiantį sielos švytėjimą. Šiame paveiksle matome, kad Tomo kojos pavaizduotos ant skirtingų pakopų, lyg ši patirtis leistų jam palypėti aukščiau per abejonę, kuri nėra nuodėmė, bet atveria gilesnį, brandesnį tikėjimo supratimą.

Rembrandto paveiksle yra viena įdomi detalė, paprastai nebūdinga šiam siužetui, bet labai iškalbinga. Priekiniame plane pavaizduotas miegantis apaštalas Jonas, kurio užrašytos evangelijos dėka Tomą labiausiai ir pažįstame. Skirtingai, nei pasakojime apie Jėzaus maldą Alyvų sode, kuomet apaštalai neišlaikė neužmigę, šioje Evangelijos ištraukoje nepasakyta, kad kuris nors iš jų būtų miegojęs. Rembrantui būdinga meninėmis detalėmis perteikti gilias teologines mintis. Vėl mūsų žvilgsnis krypsta į Rojaus sodą. Adomas prieš „pirmąją operaciją“ yra užmigdomas. Hebraiškai tardemach yra gilus miegas, ekstazė. Tad ir apaštalo Jono miegas greičiau yra kaip panirimas į tam tikrą ekstazę, mistinį regėjimą. Tai nuoroda į slėpinį, kuriam galima tik atsiverti. Slėpinį, kuris ilgainiui išsiskleidžia kaip Dievo gailestingumo slėpinys ir kurį galime kontempliuoti Gailestingojo Jėzaus paveiksle, nutapytame pagal šv. Faustinos regėjimus. Dievo Gailestingumo šventėje, praėjus savaitei po Velykų, kaip tik ir skaitoma Evangelija apie Jėzaus susitikimą su apaštalu Tomu. Netgi pirmą kartą išstatęs Gailestingojo Jėzaus paveikslą Aušros Vartuose, pal. Mykolas Sopočka naudojasi juo tarsi iliustracija šiai evangelijos ištraukai, nors Tomo tame paveiksle ir nebelieka.

Tomo vardas – aramėjiškai te’oma (graikiškai didymos) – reiškia dvynys. Prie jo vardo visada pridedama: Tomas, vadinamas dvyniu. Kas gi buvo tas jo brolis ar sesė dvynys? Kai kurie apologetai sako: „Mes ir esame Tomo dvyniai.“ Esame tie, kurie turime abejonių ir turėsime, esame tie, kurie savo širdies slaptoje be galo trokštame, kad Jėzus ir mums pasirodytų ir pakviestų prie jo prisiliesti, bet esame ir tie, kuriems Jėzus sako: „Palaiminti, kurie tiki nematę.“

Jolanta Stupelytė

• «
• »