15
08 /
2018
Prieš 1300 metų, 718 m. rugpjūčio 15 d., baigėsi Konstantinopolio apgultis. Bizantijos imperijos – ir viso Rytų krikščionių pasaulio – sostinė ištisus metus buvo apgulta arabų musulmonų (Umajadų kalifato) sausumos kariuomenės ir laivyno, tačiau sugebėjo atsilaikyti. Bizantijos ir bulgarų kariuomenių puldinėjama, neįprastai šaltos žiemos, ligų ir bado išvarginta arabų kariuomenė atsitraukė – Konstantinopolio gynėjų šventu įsitikinimu, neatsitiktinai – Švč. Mergelės Marijos Užmigimo (vakariečių žodyne – Ėmimo į dangų) dieną. Ši pergalė ilgam – net iki XV amžiaus – pristabdė islamo ekspansiją į krikščionių žemes. Tai leido Europai išgyventi ilgą ir turtingą Viduramžių epochą bei susiformuoti krikščioniškai jos tapatybei.
Prieš 600 metų, 1418 m. rugpjūčio 27 d., suteikti atlaidai Medininkų (Varnių) katedrai ir Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčiai – pirmieji žinomi Lietuvos istorijoje. Šią privilegiją popiežius Martynas V suteikė Ženevoje, vykdamas į Romą iš Konstanco miesto, kuriame buvo neseniai pasibaigęs visuotinis Bažnyčios susirinkimas. Šiame dokumente pirmą kartą paminėta ir Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčia. Drauge popiežius suteikė įvairių malonių ir leidimų Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui (tarp kitko – maudytis pirtyje, kiek tik bus reikalinga sveikatai, net ir sekmadieniais bei šventadieniais). Vytautui drauge su jo žmona Ona leista disponuoti kilnojamuoju altorėliu, pasirinkti nuodėmklausį ir gauti visuotinius atlaidus mirties valandą, valgyti mėsos ir pieno produktus pasninko dienomis. Specialus leidimas valgyti mėsą ir kiaušinius duotas kunigaikštienei Onai, kuri buvusi gležno kūno sudėjimo ir negalavusi nuo žuvies patiekalų. Deja, visų šių leidimų Lietuvos valdovo žmona nesulaukė – mirė 1418 m. rugpjūčio 31 dieną. Ji neįgyvendino ir kito savo sumanymo – įkurti pirmąjį Lietuvoje katalikišką moterų vienuolyną.
Prieš 450 metų, 1568 m. rugpjūčio 21 d., mirė Jeruzalės Šv. Jono špitolės brolių (Maltos) ordino didysis magistras Žanas de la Valetas (Jean de la Valette). 20 metų amžiaus įstojęs į vienuolių riterių ordiną, šis prancūzas drauge su savo broliais netrukus buvo išvytas iš Rodo salos ją užvaldžiusių turkų. Vėliau kurį laiką buvo Tripolio miesto valdytojas; patekęs į piratų nelaisvę, metus vargo kaip galerų vergas, iki buvo išlaisvintas apsikeičiant belaisviais. Prancūzų, ispanų, italų, graikų, arabų ir turkų kalbas mokėjęs vyras galiausiai buvo išrinktas Ordino didžiuoju magistru. Jis labai sustiprino Ordino laivyną ir vadovavo sėkmingai Maltos gynybai (1565 m.), kuomet gerokai menkesnė salos įgula herojiškai atlaikė tris mėnesius trukusią turkų apsiaustį. Po pergalės jis atsisakė jam pasiūlyto kardinolo titulo (gal siekdamas išlaikyti Ordino nepriklausomybę nuo popiežiaus, o gal dėl vienuoliško kuklumo ir nuolankumo) ir 1566 m. ėmė statydinti naują Maltos sostinę-tvirtovę, pavadintą jo paties vardu. Vadovavęs Ordinui lygiai 11 metų, de la Valetas mirė staiga ištiktas smūgio maldos koplyčioje metu.
Prieš 150 metų, 1868 m. rugpjūčio 6 d., gimė prancūzų poetas ir dramaturgas Polis Klodelis (Paul Claudel). Tai vienas ryškiausių prancūzų simbolizmo literatūros kūrėjų; daugiau nei 40 metų jis praleido Prancūzijos diplomatinėje tarnyboje (kaip vicekonsulas, konsulas, įgaliotasis ministras ir ambasadorius tarnavo Vokietijoje, Austrijos-Vengrijos imperijoje, Danijoje, Belgijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Brazilijoje, Kinijoje ir Indijoje). Būdamas aštuoniolikos, netikintis jaunuolis patyrė religinį atsivertimą per Kalėdų šventės mišparus Paryžiaus katedroje: „Per akimirką mano širdis buvo paliesta, ir aš įtikėjau“. Nuo tos akimirkos iki pat mirties Klodelis išliko giliai tikintis katalikas, nors ir nebuvo apsaugotas nuo krizių, sukrėtimų ir klaidų: nesėkmingai mėgino įstoti į benediktinų ordiną, išgyveno ketverius metus trukusį romaną su ištekėjusia moterimi. Dramatišką žmogiškai išgyvenamo krikščioniško tikėjimo patirtį jis galiausiai išreiškė literatūrinėje kūryboje – dramose ir poezijoje. Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre 2016 m. pastatyta jo pjesė „Apreiškimas Marijai“.
Prieš 75 metus, 1943 m. rugpjūčio 9 d., buvo nužudytas pal. Pranciškus Jėgerštėteris (Jägerstätter). Šio Austrijos ūkininko gyvenimas nebuvo lengvas. Jis gimė kaip nesantuokinis vaikas, buvo globojamas močiutės. I pasauliniame kare žuvus tėvui, motina ištekėjo, o Pranciškus buvo įsūnytas ir gavo patėvio pavardę. Mirus patėviui, paveldėjo jo ūkį; tais pačiais metais gimė nesantuokinė Pranciškaus dukra. Po trejų metų ūkininkas vedė pamaldžią merginą Prancišką ir su ja leidosi piligriminėn kelionėn į Romą. Veikiamas žmonos, Pranciškus pradėjo skaityti Šv. Raštą ir šventųjų gyvenimus, tapo tretininku ir ėmė tarnauti kaip zakristijonas savo miestelio bažnyčioje. Patyręs apie Bažnyčios persekiojimą ir nacių vykdomą eutanazijos programą, Pranciškus atsisakė tarnauti vokiečių kariuomenėje ir duoti priesaiką; jo prašymas tarnauti paramediku buvo atmestas. Sąmoningai apsisprendęs priimti mirtį, Pranciškus buvo giljotinuotas Berlyno kalėjime. 36 metų amžiaus vyras paliko tris našlaites dukras ir našle tapusią žmoną, kuri išgyveno lygiai 100 metų ir sulaukė savo vyro paskelbimo palaimintuoju 2007 metais.
Prieš 50 metų, 1968 m. rugpjūčio 11 d., popiežiškosiomis karūnomis vainikuotas stebuklingasis Šventaliepės Dievo Motinos paveikslas. Šventaliepė (anksčiau – Heiligelinde, dabar – Święta Lipka; kitados – Prūsijos / Rytprūsių, po II pasaulinio karo – Lenkijos teritorijoje) – viena iš garsiausių piligriminių vietų Lietuvos prieigose. Kitados joje augusioje liepoje buvo gerbiama Marijos statulėlė. Reformacijos metu šventvietę sunaikinus, senąjį atvaizdą pakeitė Švč. Mergelės Marijos Snieginės atvaizdo kartotė – Šventaliepės Dievo Motinos paveikslas. Jis vienintelis iš karūnuotųjų Marijos atvaizdų neabejotinai nutapytas Vilniuje (1640 m. dailininko Baltramiejaus Penso). XVII–XVIII a. sąvartoje Šventaliepėje šią piligriminę vietą aptarnavusių Lietuvos provincijos jėzuitų pastangomis iškilo įspūdingas barokinės bazilikos kompleksas. Jo statybai vadovavo (o galbūt ir šventovę projektavo) Georgas Ertlis, iš Tirolio kilęs Vilniaus miestietis, turėjęs savo vardu vadintą namą Šv. Jono g. 7. Galbūt todėl šventovės fasado architektūroje esama panašumų su Vilniaus Šv. Petro ir Pauliaus bei Šv. Teresės bažnyčiomis? XVII a. Šventaliepę gan gausiai lankė ir piligrimai iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Jei vasarą leistumėtės kelionėn į Varmijos-Mozūrų kraštą ir neaplenktumėte Šventaliepės, atkreipkite dėmesį į daugiau kaip šimtą ovalinių piešinių ant vidinių šventovės sienų, pasakojančių apie piligrimų patirtas malones. Ir konkreti užduotis: raskite tarp jų Lietuvos kanclerį Albertą Stanislovą Radvilą, malūnininką iš Žemaitijos Motiejų Rečkovskį ir Vilniaus burmistrą bei karaliaus sekretorių Joną Gaulovickį. Kada ir už kokias malones jie dėkojo Dievui Šventaliepėje?
P. S. Šį mėnesį taip pat galima prisiminti, kad:
prieš 1250 metų, 768 m. rugpjūčio 7 d., popiežiumi išrinktas Steponas III;
prieš 450 metų, 1568 m. rugpjūčio 15 d., mirė šv. Stanislovas Kostka;
prieš 150 metų, 1868 m. rugpjūčio 1 d., mirė šv. Petras Julijonas Eimaras (Eymard);
prieš 100 metų, 1908 m. rugpjūčio 24 d., gimė amerikiečių teologas, kardinolas, jėzuitas Eiveris Dalesas (Avery Dulles);
prieš 100 metų, 1918 m. rugpjūčio 27 d., bolševikų nužudytas ortodoksų arkivyskupas Bazilijus (Bogojavlenskis), 2000 m. paskelbtas Rusijos Stačiatikių Bažnyčios šventuoju – naujuoju kankiniu;
prieš 75 metus, 1943 m. rugpjūčio 1 d., Naugarduke nacių nukankintos 11 palaimintųjų seserų nazaretiečių;
prieš 50 metų, 1968 m. rugpjūčio 22–24 d., popiežius Paulius VI lankėsi Kolumbijoje – kaip pirmasis popiežius šioje šalyje ir Pietų Amerikos žemyne;
prieš 25 metus, 1993 m. rugpjūčio 6 d., popiežius Jonas Paulius II paskelbė encikliką „Veritatis splendor“, o rugpjūčio 9–15 d. lankėsi Jamaikoje (pirmąjį kartą istorijoje), Meksikoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kita jo kelionė vedė į Baltijos šalis. Dabar ir vėl nekantriai laukiame atvykstant Šventojo Tėvo!
Dr. Liudas Jovaiša
