01
08 /
2012
Rugpjūčio mėnesio „Magnificat“ viršelį puošia džiugesio ir nuostabos kupinas paveikslas „Švč. Mergelės karūnavimas su šešiais šventaisiais“, kurį 1504 m. nutapė dailininkas Ridolfas Girlandajas (Ridolf Ghirlandaio). Žinios apie šio dailininko gyvenimą gana šykščios, tačiau paskutiniu metu jo teptukui vis dažniau priskiriami naujai atributuoti kūriniai. Taip nutiko dėl jo tėvo Domeniko Girlandajo (1449–1494 m.) – vieno garsiausių italų činkvečento meno atstovų. Florencijoje Ridolfo tėvas turėjo veiklią dirbtuvę, joje amato gudrybių mokėsi ne tik trys jo sūnūs, pasirinkę dailininkų karjeras, bet kurį laiką net ir Mikelandželas Buonarotis (Michelangelo Buonarroti). Dėl to Ridolfas ilgam liko tėvo šešėlyje. Jo vardą ne visada rasime įvairiuose dailės žodynuose.
Ridolfas Girlandajas (1483–1561 m.) „Švč. Mergelės karūnavimo su šešiais šventaisiais“ paveikslą ant tuopos medžio lentos nutapė būdamas dvidešimt dvejų. Šiek tiek stebina, kad jaunas dailininkas šiam kūriniui kaip sekinį pasirinko didžiojo tapytojo, dominikonų ordino vienuolio pal. Fra Andželiko (Fra Angeliko) iš Fjezolės (1387–1455 m.) sukurtą Marijos karūnavimo paveikslą. Abiejų kūrinių schema išliko beveik ta pati, tik brolio Andželiko paveiksle Jėzus Kristus, Marija ir visi kiti šventieji personažai, kurių dauguma neatpažįstami, pavaizduoti esantys dangaus sferoje. Tuo tarpu Ridolfo paveiksle pati vainikavimo scena nutapyta irgi danguje, tačiau šeši šventieji pavaizduoti žemėje. Kaip tik čia ir glūdi pagrindinis abiejų schemų vaizdavimo skirtumas.
Kaip žinoma, labai artimai tarpusavyje susiję Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir Vainikavimo siužetai Šventajame Rašte neminimi. Popiežius Pijus XII Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų dogmą paskelbė gana vėlai – tik 1950 m. lapkričio 1 d. bulėje Munificentissimus, tačiau šiuo antgamtiniu įvykiu tikėta nuo seniausių laikų. Pavyzdžiui, kankinių vardu kalbėjo šv. Steponas, sakydamas: „Brangi Viešpaties akyse yra šventųjų mirtis, tačiau Švč. Mergelė Marija yra švenčiausia ir iš visų labiausiai verta, kad ji į dangų būtų paimta su siela ir kūnu.“[1]
Dailininkas Ridolfas gyveno ir tapė tuo metu, kai artėjo „vidinis Bažnyčios atsinaujinimas“[2], įvyko Tridento susirinkimas (1545–1563 m.), turėjęs reikšmingos įtakos ir sakralinės dailės pokyčiams, tačiau Ridolfo nutapytame paveiksle tai niekaip neatsispindi. Tad pažvelkime į jį atidžiau:apie ką jis prabyla pirmiausia, kas buvo svarbu ir ką jis pajėgus mums atskleisti šiandien?
Švč. Mergelės Marijos vainikavimas danguje yra kulminacinis Dievo Motinos gyvenimo ciklo siužetas. Žvelgiant į šį kūrinį šiandienos akimis, nepaisant jo padalijimo į dangiškąją ir žemiškąją sferas, paveikslo visuma iškyla kaip vientisa vizija. Dviejų profiliu nutapytų figūrų – ant debesų sėdinčio Jėzaus Kristaus dešinėje ir kiek žemėliau klūpančios Marijos kairėje – vaizdas iškart prikausto mūsų dėmesį. Juolab auksu švytintis apskritas fonas abi jas pabrėžia ir išryškina: nuolankią Mariją, apsisiautusią gilios mėlynos spalvos apsiaustu, ir Jėzų Kristų, dedantį jai ant galvos karališkąjį vainiką. Kaip tik šis veiksmas atliekamas dangiška šviesa tviskančia anapusės erdvėje ir tik jį lydi tyla. Nepaisant iš abiejų pusių giedančių, trimituojančių ir skirtingais instrumentais grojančių sparnuotų įvairiaspalvių angelų!
Kaip jau minėta, apačioje, t. y. žemiškoje sferoje, pačiame priekyje, pavaizduoti šeši šventieji. Visi nutapyti klūpantys, vilkintys skirtinga apranga; vieni – su jiems įprastais atributais, kiti jų neturi. Pirmasis iš dešinės – nesunkiai atpažįstamas šv. Tomas Akvinietis (1227–1274 m., kanonizuotas 1323 m.). Šis dominikonų vienuolis yra vienas didžiausių krikščionių teologų ir visų laikų filosofų. Čia jis pavaizduotas dar jaunas, kai buvo pravardžiuojamas „nebyliu jaučiu“, vilkintis dominikonų vienuolių apdaru; kampu kiek pasisukęs į žiūrovą, su spindinčia žvaigžde ant krūtinės, rankoje laiko atverstą knygą. Priešingoje pusėje klūpo kitas personažas, kurio asmenybę nustatyti buvo žymiai sunkiau. Čia vėl pagelbėjo Fra Andželiko paveikslai, kurių dėka pavyko identifikuoti dar vieną dominikonų vienuolį – eretikų nužudytą kankinį Petrą iš Veronos (1205–1252 m., kanonizuotas 1253 m.). Šis dominikonų abitu vilkintis vyras nutapytas profiliu, rankoje laikantis žalią palmės šaką kaip kankinystės ženklą. Dvi vidurines figūras įvardyti nesunku: po Marijos figūra matome Bažnyčios mokytoją šv. Jeronimą, parengusį Biblijos tekstą lotynų kalba. Čia jis susisupęs į skaisčiai raudonos spalvos apsiaustą, netoliese ant žemės guli akmuo – vienas iš jo atributų (šventasis gyveno apie 341–420 m., jo šventė švenčiama lapkričio 30 d.). Po Kristaus figūra nutapyta šv. Marija Magdalietė (šventė – liepos 22 d.); indelis su kvapiaisiais aliejais prie jos kojų yra ir jos atpažinimo ženklas. Abu šie šventieji, pasisukę centro link, ekstaziškai žvelgia į dangų. Nugara į mus nutapytas pilkšvu abitu vilkintis vienuolis dėl aiškiai matomų stigmų neabejotinai yra šv. Pranciškus Asyžietis (1182–1226 m., kanonizuotas 1228 m.). Vienintelis personažas, korpusu ir galva aiškiai pasisukęs į žiūrovą ir žvelgiantis į jį, – tai visada visiems atpažįstamas šv. Jonas Krikštytojas, vienoje rankoje laikantis nendrinį kryžių ilgu, plonu stiebu, kita ranka rodantis į avinėlį (šventė – birželio 24 d.). Galimas dalykas, kad šiame altoriaus paveiksle dailininkas Ridolfas nutapė save patį šv. Jono Krikštytojo vaidmenyje. Renesanso dailėje tai buvo gana dažnas reiškinys.
Nustatyti, kodėl buvo pasirinkti šie, o ne kiti šventieji, būtų keblu. Tiesiog tai – įspūdingai sukomponuotas, spalvingas ir patrauklus Švč. Mergelės Marijos vainikavimo altoriaus paveikslas, atgaivinantis spinduliuojantį ankstyvojo renesanso džiugesį.
Prof. dr. Laima Šinkūnaitė
[1] Bonaventura. Ziwatas Pona yr Diewa musu (…). Metusy pona 1753. (…). Vilnius: Pijorų spaustuvė, 1759, p. 283.
[2] Katalikų Bažnyčios istorija. II dalis. Leidykla „Katalikų pasaulis“, Vilnius, 1997, p. 52.
