01
10 /
2016
Šio „Magnificat“ numerio viršelyje matome miniatiūrinį Švč. Mergelės Marijos atvaizdą, švelniais sidabro lazdelės prisilietimais vos nužymėtą popieriaus skiautelėje. Tai detalė iš žymaus XV a. Nyderlandų tapytojo Rogiro van der Veideno (Rogier van der Weyden) paveikslo „Šv. evangelistas Lukas, piešiantis Švenčiausiąją Mergelę Mariją“. Paveikslo originalas, sukurtas apie 1440 m., šiuo metu yra Bostono dailės muziejaus nuosavybė, o čia regime fragmentą jo kopijos, nežinomo dailininko atliktos apie 1491–1510 m., dabar saugomos Groeninge muziejuje Briugėje. Žinomos dar dvi tokios kopijos: viena jų – Miuncheno Senojoje pinakotekoje, antroji – Peterburgo Ermitaže. Be šių tikslių kopijų, yra nemažai ir kitų šio Nyderlandų meistro kūrinio įkvėptų kartočių. Įdomu, kad dauguma jų sukurtos XV a. pabaigoje – tai rodo didžiulį Rogiro paveikslo populiarumą tuo metu. Šis nuolat kopijuojamas darbas jo bendraamžiams menininkams turbūt buvo svarbus ne tik kaip pagarbos gildijos šventajam globėjui šv. Lukui ženklas.
Ir dabar paveikslas nestokoja tyrėjų dėmesio – sudėtingas, daugybę detalių apimantis kūrinys suteikia galimybę jį tirti įvairiais aspektais. Net ir šis nedidukas jo fragmentas, publikuojamas viršelyje, leidžia atskleisti keletą atskirų temų.
Šv. Lukas – gydytojas ir dailininkas?
Lukas, trečiosios kanoninės Evangelijos autorius, antrosios kartos krikščionis, buvo kilęs iš Antiochijos, graikų miesto Sirijoje. Jis lydėjo apaštalą Paulių misijų kelionėse, jam priskiriama ir Apaštalų darbų knygos autorystė. Luko profesija – gydytojas, Laiške kolosiečiams apaštalas Paulius jį vadina „mylimuoju gydytoju“ (Kol 4, 14). Lukas buvo su savo mokytoju per paskutinį šio įkalinimą. „… Demas, pamilęs šį pasaulį, paliko mane ir iškeliavo į Tesaloniką, Kreskas – į Galatiją, Titas – į Dalmatiją. Vienas Lukas tėra su manimi“, – rašo apaštalas (plg. 2 Tim 4, 7–11).
Manoma, kad po apaštalo Pauliaus mirties Lukas pamokslavo Egipte ir Graikijoje.
Anot senos tradicijos, šv. Lukas buvęs ir tapytojas, nutapęs Švč. Mergelės Marijos atvaizdą. Šios legendos kilmė nėra visai aiški, atrodo, kad ji gana vėlyva. Plintant atvaizdų naudojimui religinėje praktikoje, tikinčiųjų troškimas turėti „tikrą“ Jėzaus ar Švč. Mergelės ikoną reikalavo pagrįsti šių atvaizdų kilmės ypatingumą. Jei XVII–X a. labiausiai gerbiamų ikonų atsiradimas buvo gaubiamas paslapties ir stebuklo (tai dažniausiai „ne rankų darbo“ kūriniai, graikiškai akheiropoietos), tai XI–XII a. jų autentiškumas ir tikrumas jau remiasi kitu kriterijumi – gyvų istorinių liudytojų autoryste. Ikonų atsiradimo legendos perrašomos naujai – atvaizdų autoriais tampa evangelistas Lukas ir Jėzaus nukryžiavimo liudininkas fariziejus Nikodemas. Pasak legendų, jis – autentiško Nukryžiuotojo atvaizdo autorius. Evangelistui Lukui priskiriama Švč. Mergelės atvaizdų bei iš atminties piešto dangun įžengusio Jėzaus atvaizdo autorystė.
Kodėl būtent jam, tik vienam iš keturių evangelistų, priskiriamas šis vaidmuo? Galbūt todėl, kad Antiochijos graikas Lukas krikščionių pasauliui asocijuojasi su aukštais graikų literatūros bei vaizduojamojo meno mimetiniais (tikrovės imitavimo) pasiekimais. Galbūt todėl, kad Lukas, nors ir nebuvo tarp 70 pirmųjų apaštalų bei sekėjų, regis, geriausiai iš keturių evangelistų žinojo apie Jėzaus gimimo aplinkybes ir jo vaikystę. Sprendžiant iš gau¬sy¬bės de¬ta¬lių, ku¬rias jis pa¬tei¬kia savo pasakojime, tarp jo artimai pažinotų to meto įvykių liudininkų tu¬rė¬jo bū¬ti ir Šven¬čiau¬sio¬ji Merge¬lė Ma¬ri¬ja. Bet ypač svarbu tai, kad Lukas savo Evangelijoje rašo apie Įsikūnijimo slėpinį, kuris neatsiejamas nuo religinio meno prigimties. Bažnyčios tradicijoje atvaizdas suvokiamas kaip „neregimo virtimas regimu“ ir yra tarsi dvasinio pasaulio įsikūnijimo materijoje pakartojimas, Dievo Sūnaus įsikūnijimo paralelė.
Šv. Luko, piešiančio Švč. Mergelę Mariją, atvaizdai
Siužetas, kur vaizduojamas jau pats Dievo Motinos atvaizdą kuriantis evangelistas Lukas, hipotetiškai kildinamas iš VIII a. Bizantijos meno. Vienas pirmųjų rašytinių šaltinių Vakaruose, minintis Luką – dailininką, yra cistersų vienuolio Nikolauso Maniakutiuso (Nicolaus Maniacutius) iš Romos Trijų Fontanų vienuolyno traktatas „Išganytojo atvaizdo istorija“, parašyta 1140 m., apie Romos Laterano bazilikos Šv. Lauryno koplyčios ikoną. Kai kuriose viduramžių legendose kartojama, kad Lukas kuria, bendradarbiaudamas su dangiškosiomis jėgomis, tai yra pats nupiešia tik kontūrus, o spalvos atvaizdui suteikiamos jau antgamtiniu būdu. Šį dangiškąjį asistavimą galima matyti vaizduojamą tiek Rytų, tiek Vakarų meno pavyzdžiuose – Rytų ikonose Lukui padeda ar vadovauja Šventoji Išmintis (angelo figūra su dviejų rombų nimbu), o Vakaruose šalia piešiančio evangelisto galima išvysti angelą, trinantį pigmentus dažams. Būtent spalva vėlyvųjų viduramžių kultūroje išreiškė kūno gyvybę, ir šis dvasinio pasaulio įkūnijimo materijoje užbaigimas – spalvos suteikimas – vyksta dangiškųjų galių dėka. Stebuklingas paveikslo gimimas imituoja įsikūnijimo stebuklą: dieviškas įsikišimas Luko tapybą irgi daro tarsi „ne rankų darbo“.
Rytų Bažnyčioje dažniau sutinkami atvaizdai, kuriuose šv. Lukas tapo Hodegetria („Rodanti kelią“) tipo Dievo Motinos ikonas. Vakaruose vėlyvaisiais Viduramžiais ir Renesanso epochoje labiau pamėgti siužetai, kuriuose Marija vaizduojama žindanti kūdikį – toks yra ir Rogiro paveikslas. Būtent toks „kūniškas“ motyvas išryškina Žodžio tapimo Kūnu aspektą. Šis Van der Veideno kūrinys – vienas ankstyviausių pietų Nyderlanduose sukurtų pavyzdžių, jis tapytas Šv. Luko gildijai apie 1435–1440 m., manoma, kabėjęs Šv. Kotrynos koplyčioje Šv. Gudulos katedroje (dabar – Šv. Mykolo ir Gudulos katedra) Briuselyje.
Pievų Rogiras (1400–1464 m.)
Nors Rogiras buvo vienas įtakingiausių XV a. menininkų, apie jo gyvenimą žinome nedaug. Pirminis, prancūziškas jo pavardės variantas – Rogelet de la Pasture (Pievų Rogiras). Menininkas gimė Turne, prancūziškame dabartinės Belgijos mieste, o vėliau persikėlė į Briuselį, žmonos gimtinę, kur buvo paskirtas miesto dailininku ir išgarsėjo jau nauju, flamandišku vardu – Rogier van der Weyden. Manoma, kad jis buvo žymaus menininko, Turne tapytojų gildijos vadovo Roberto Kampeno (Campin) mokinys, vėliau Briugėje susipažino su Jano van Eiko (Van Eyck) kūryba ir patyrė jo subtilios atmosferinės tapybos technikos įtaką.
Rogiro menas buvo pripažintas Europoje ir turėjo įtakos daugeliui vėlesnės kartos Nyderlandų, Prancūzijos, Ispanijos, Vokietijos dailininkų. Įtakai plisti padėjo ir didelė jo dirbtuvė, pritraukdavusi meistrus net iš Italijos, bei daugybė užsienyje parduotų darbų.
XV a. menininko savimonės atspindys
Viršelio reprodukcijoje matome nespalvotą Švč. Mergelės Marijos atvaizdą, kurį evangelistas piešia sidabro pieštuku. Tai lyg ir atitiktų minėtą viduramžių epochai būdingą supratimą – paveikslui kūnišką gyvybę turi suteikti Dievas, dailininkas tik nuolankiai mėgina nubrėžti kontūrus. Tačiau tuo pačiu baltas popieriaus lapas ir jame vos nužymėtas atvaizdas atrodo tarsi kūrimas iš nieko, panašus į Dieviškąjį kūrimą. Paveiksle nėra pavaizduoto angelo arba kitų aiškesnių užuominų į Dangaus dalyvavimą šiame procese. Tai galėtų reikšti, kad viduramžiškoji kūrybos samprata pildosi nauju turiniu – dailininkas pats pabaigs darbą, suteiks paveikslui gyvybę, tapatindamasis su Kūrėju.
Galbūt šį nespalvotą piešinį galima būtų interpretuoti ir paprasčiau: menininkas į religinio turinio sceną tiesiog įterpia kasdienybės fragmentą be jokios papildomos teologinės prasmės, dokumentiškai fiksuodamas savo meto portreto kūrimo praktiką, kai darbas pradedamas eskizuojant sidabro pieštuku iš natūros. Beje, toks linijinis-toninis amžininko portretas XV a. jau galėjo būti laikomas ir užbaigtu darbu. Tai atitiktų to meto Nyderlandų menininkų kūrybinių ieškojimų kryptį su jų žavėjimąsi buities detalių vaizdavimu, meistrišku kasdienės natūros grožio perteikimu.
Vis dėlto toks buitinis aiškinimas nelabai derintųsi su paties Rogiro dominuojančia kūrybos kryptimi – jo darbai Nyderlandų dailės kontekste išsiskiria savo monumentaliu sukauptumu ir dramatizmu, nesiblaškymu detalėse, religinės koncepcijos aiškumu. Panašiau, kad šiuo nespalvotu atvaizdu jis siekė išreikšti patį pirmą į kontempliaciją kylančios evangelisto minties prisilietimą prie Dievo Motinos vizijos ar pirmų būsimo Evangelijos teksto žodžių gimimą. Visas procesas dar priešaky, o kas suteiks atvaizdui gyvybę – dailininko ar angelo ranka, mums dar neleista įžvelgti… Sakytume, kad Rogiro šv. Lukas ne tiek laukia antgamtinio savo darbo užbaigimo, kiek mąsto apie Įsikūnijimo stebuklą, tuo pačiu galvodamas ir apie savo kūrybos paslaptis. Jis nuolankus, susižavėjęs ir drauge išdidus dėl savo ypatingo talento, kuriame atsispindi Dievo kurianti jėga.
Jurgita Sprindžiūnienė
