18
08 /
2019
Prieš 450 metų, 1569 m. rugpjūčio 3 d., prie Abiejų Tautų Respublikos prijungta Livonija. Dabartinės Latvijos ir Estijos valstybių teritorijos, esančios dešiniajame Dauguvos krante, prijungimas prie valdovo kataliko valdomos valstybės sudarė sąlygas grąžinti į Reformacijos apimtą kraštą Romos katalikų tikėjimą. Zigmantas Augustas ir Henrikas Valua iš esmės neskyrė tam dėmesio, tačiau Abiejų Tautų Respublikos valdovu tapus Steponui Batorui prasidėjo aktyvios katalikų misijos Livonijoje: įkurta šią teritoriją apimanti Cėsių (Vendeno) vyskupija, katalikams grąžintos kai kurios senos parapinės bažnyčios, Rygoje ir Tartu įsteigtos jėzuitų kolegijos. Be to, pasistengta įvesti naująjį (Grigaliaus) kalendorių (Rygoje tai sukėlė vietos liuteronų pasipriešinimą ir sąmyšius mieste), iš Livonijos kilę jaunuoliai gavo galimybę apsigyventi Braunsbergo, Vilniaus ir Olomouco popiežiškosiose seminarijose, o Livonijos administravimas kuriam laikui buvo pavestas Vilniaus vyskupui kardinolui Jurgiui Radvilai. Susirūpinus ir katalikiškos literatūros vietos žmonių kalbomis leidimu, 1585 m. Vilniuje išleistas Petro Kanizijaus katekizmas estų ir latvių kalbomis (pastarasis tapo pirmąja latviška knyga), o vėliau, XVII a., jėzuitai pasirūpino į latvių kalbą išversti ir išleisti metų sekmadienių Evangelijų skaitinius, parengti ir išspausdinti giesmyną bei žodyną.
XVII a. Švedijai užkariavus Estijos žemes bei Vidžemę, ten (Rygoje, Cėsyse ir kitur) veikusios katalikiškos institucijos (vyskupija, parapijos, jėzuitų kolegijos) buvo sunaikintos. Iš visos Livonijos teritorijos Abiejų Tautų Respublikos sudėtyje liko tik Latgalos regionas, arba vadinamoji „Lenkų Livonija“. XVII a. pabaigoje įsteigta Livonijos vyskupija, apėmusi Kuršą, Žiemgalą ir Latgalą; jos ganytojais pakaitomis buvo skiriami Lenkijos ir Lietuvos dvasininkai. Laikui bėgant šiame krašte katalikai įgijo persvarą prieš protestantus – į katalikybę perėjo neretas įtakingos bajorų giminės, pvz., Pliaterių ar Hilzenų, narys. Būtent kilmingieji daug prisidėjo prie katalikybės puoselėjimo – fundavo ne vieną naują (arba atkūrė ne vieną seną) parapinę bažnyčią; jų dėka Latgaloje kūrėsi vienuolių (jėzuitų, dominikonų, bernardinų, misionierių, bazilijonų) bendruomenės. Bendra su Lenkija ir Lietuva dviejų šimtmečių (1569–1772 m.) istorija Latgalą pavertė pačiu katalikiškiausiu Latvijos regionu su svarbiausia šalyje Agluonos Dievo Motinos šventove, kitados išpuoselėta brolių dominikonų.
Prieš 450 metų, 1569 m. rugpjūčio 9 d., gimė jėzuitas Laurynas Bartilijus SJ (1569–1635). Pasižymėjęs gyvenimo šventumu, tėvas Bartilijus nusipelnė vienos pirmųjų biografijų Lietuvos istorijoje – jo gyvenimą 1645 m. išleistoje knygoje aprašė garsusis istorikas Albertas Vijūkas-Kojalavičius. Šventumo garsą palikęs tėvas Bartilijus ėjo svarbias ir atsakingas vadovo, dėstytojo ir ugdytojo pareigas: dėstė filosofiją ir teologiją Vilniaus universitete ir Nesvyžiaus kolegijoje, buvo noviciato rektorius bei naujokų ugdytojas Vilniuje ir terciato instruktorius Nesvyžiuje, o gyvenimą baigė būdamas Lietuvos jėzuitų provincijolu.
Prieš 350 metų, 1669 m. rugpjūčio 31 d., pakrikštytas skulptorius Vaclovas Renderis (1669–1733). Šis Olomouco miesto Moravijoje (Čekijos Respublikoje) akmentašys, vietos mūrininko sūnus, 1705 m. išsirūpino Austrijos imperatoriškojo architekto privilegiją, kuri leido jam darbuotis laisvai – nevaržomam cecho taisyklių ir priežiūros. Vis dėlto šis Baroko skulptorius visą gyvenimą paskyrė gimtajam miestui puošti. Jo rankų darbas – Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčios portalas, Marijos kolona, Tritonų, Julijaus Cezario ir Merkurijaus fontanai arba jų dalys. Renderio gyvenimo darbas – padėkoti Dievui už išgelbėjimą nuo maro skirta monumentali (35 m aukščio) Švč. Trejybės kolona pagrindinėje Olomouco aikštėje. Tokios kolonos XVIII a. buvo statomos daugelyje Habsburgų imperijos miestų, tačiau olomouciškė savo dydžiu, gausia skulptūrine puošyba ir įranga (jos postamente įkomponuota nedidelė koplyčia) pranoko visas kitas ir 2000 m. buvo įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Vaclovas Renderis prie šios kolonos dirbo septyniolika metų – nuo 1716 m. iki savo mirties, o kolona buvo galutinai baigta tik 1754 metais. Atrodo, kad darbui Dievo garbei Renderis atidavė visą savo gyvenimą – panašu, kad niekada nebuvo vedęs ir neturėjo vaikų, o visą savo kilnojamą ir nekilnojamą turtą testamentu paliko Švč. Trejybės kolonai užbaigti.
Prieš 250 metų, 1769 m. rugpjūčio 15 d., gimė Napoleonas Bonapartas (1769–1815). Būdamas Prancūzų revoliucijos augintinis ir drauge jos žudikas, laisvės šauklys ir tautų bei šalių pavergėjas, panašios dviprasmiškos pozicijos Napoleonas laikėsi ir Katalikų Bažnyčios atžvilgiu. Pačioje XVIII a. pabaigoje Napoleono kariams užėmus Maltos salą, ji buvo visiems laikams atimta iš Šv. Jono ordino riterių, o okupuotoje Romoje areštuotas diengalis popiežius Pijus VI buvo išvežtas į tremtį Prancūzijoje, kurioje ir mirė 1799 metais. Išrinkus naująjį popiežių, Pijų VII (1800–1823), Napoleonas pasistengė pataisyti pašlijusius santykius su Romos Katalikų Bažnyčia ir 1801 m. pasirašė konkordatą, išsprendusį Bažnyčios ir Valstybės konfliktą Prancūzijoje. 1804 m. pats popiežius Pijus VII, atvykęs į Prancūziją, iškilmingai vainikavo Napoleoną imperatoriumi, tačiau dviejų simboliškai svarbiausių Europos autoritetų suartėjimas veikiai baigėsi. 1809 m. Napoleonas paskelbė apie Popiežiaus valstybės aneksiją, o Pijus VII ekskomunikavo imperatorių ir jo karius, tad buvo areštuotas Kvirinalio rūmuose ir, kaip pirmtakas prieš dešimtmetį, išvežtas į tremtį. Trukusi bemaž penkerius metus, ji baigėsi tik 1814 m., Napoleonui netekus sosto.
Savo valdymo metais Napoleonas iš esmės laikėsi Prancūzų revoliucijos metu įgyvendintų gana radikalios valstybės sekuliarizacijos principų, o svarbiausia – vykdydamas karinę ekspansiją paskleidė šias idėjas bemaž visoje Europoje. Kita vertus, trumpalaikis Napoleono triumfas lėmė ir jo nešamos „demokratizacijos“ netvarumą: juo smarkiau Europoje buvo griaunama „senoji tvarka“, tuo labiau nuogąstauta dėl pavojaus tradicinei luominei santvarkai ir Bažnyčios teisėms, tad po Napoleono karų, Restauracijos laikotarpiu, valstybės ir visuomenės gyvenime stengtasi grįžti prie ikirevoliucinės tvarkos. Romos popiežių istorijoje trumpa, bet ryški Napoleono epocha susijusi ne tik su dramatiškais tremties išgyvenimais, bet ir su kultūriniais bei materialiniais nuostoliais, kuomet dalis meno kūrinių buvo išgabenta į Prancūziją ir į Romą daugiau nebesugrįžo. Kita vertus, Napoleono žlugimas įgalino savarankiškumą atgavusį popiežių 1814 m. atkurti prieš keturis dešimtmečius (1773 m.) panaikintos Jėzaus Draugijos veikimą.
1808 m. dalyje lietuviškų žemių – Užnemunėje – įvestas Napoleono civilinis kodeksas, be kita ko, reglamentavęs ir santuokos / ištuokos teisę, dvasininkus kuriam laikui (iki Lenkijos Karalystės civilinio kodekso priėmimo 1825 m.) pavertė valstybės pareigūnais, įpareigotais nustatyta tvarka ir pagal patvirtintą formuliarą registruoti gimimo, santuokos bei ištuokos ir mirties faktus. Dėl Napoleono karų pasikeitusi šio regiono politinė priklausomybė lėmė Vygrių vyskupijos panaikinimą ir Seinų vyskupijos įkūrimą 1818 metais. Nepaisant to, kad po Napoleono karų Užnemunė atiteko Rusijos imperijai, šiame regione, ir toliau išlaikiusiame tam tikrą autonomiškumą, Napoleono kodeksas iš esmės liko galioti ir toliau. Jis ne vien sudarė sąlygas lietuviškai kalbančių valstiečių socialinei emancipacijai (ir galiausiai – modernios Lietuvos valstybės susikūrimui), bet ir įtvirtino Grigaliaus kalendoriaus laikymąsi. Nuo tol kelionė per Nemuną Aleksoto tiltu truko keliolika dienų, o Kalėdos, Velykos ar Sekminės Seinų vyskupijos parapijose buvo švenčiamos anksčiau nei Vilniaus ar Žemaičių vyskupijų teritorijoje.
Dr. Liudas Jovaiša
