01
08 /
2015
RUBRIKĄ REMIA SRTF:
2015-ieji dosnūs reikšmingų sukakčių, susijusių su didžiais šventaisiais. Jau minėjome šv. Teresės Avilietės ir šv. Pilypo Nėrio 500-ąsias gimimo metines, o rugpjūčio 16-ąją sukanka 200 metų nuo „jaunimo tėvo ir mokytojo“ šv. Jono Bosko gimimo. Savo įkurtose oratorijose kunigas Boskas linksmumu laimėjo daugelio apleistų, skurstančių, nusikalsti linkusių vaikinų širdis, asmeniška veikla sėkmingai atsiliepdamas į globalius XIX a. industrializacijos ir urbanizacijos iššūkius. 1888 metais šv. Jonui Boskui mirus jo pradėtas darbas nesiliovė – jį iki šiol tęsia vyrų ir moterų vienuolijos – kunigo Bosko saleziečiai (arba Šv. Pranciškaus Salezo draugija) ir Marijos Krikščionių Pagalbos dukterys – bei pasauliečiai (saleziečių bendradarbių sąjunga). Šiandien kunigo Bosko įsteigtos vienuolijos, turinčios po 15 tūkst. narių, yra vienos gausiausių katalikiškame pasaulyje ir veikia 131 pasaulio šalyje. 1934-aisiais – Jono Bosko kanonizacijos metais – saleziečiai įsikūrė ir Lietuvoje; šiuo metu tėvai ir seserys darbuojasi Vilniuje (Lazdynuose), Kaune (Palemone) ir Kaišiadoryse.
Sekuliarizuotą moderniosios Europos visuomenę, kurioje darbavosi šv. Jonas Bosko, pagimdė Apšvietos epochos filosofinės idėjos bei politinė praktika. Bene žymiausias apšviestojo absoliutizmo monarchas, efektyviai subordinavęs Katalikų Bažnyčią valstybės valdžiai, buvo Austrijos imperatorius Juozapas II Habsburgas, įžengęs į sostą prieš 250 metų (1765 m. rugpjūčio 18 d.). Jo vardu vadinama jozefinizmo politika reiškėsi religinės tolerancijos įvedimu, popiežiaus autoriteto apribojimu ir valstybės kišimusi į Bažnyčios gyvenimą – pertvarkant vyskupijų ribas, panaikinant kontempliatyvius vienuolynus, nusavinant Bažnyčios turtą, suvalstybinant bažnytines švietimo ir labdaros įstaigas, steigiant valstybines seminarijas, mažinant bažnytinių švenčių skaičių ir netgi supaprastinant liturgiją…
Apšvietos epochoje ir valstybė, ir Bažnyčia ypatingą dėmesį sutelkė į švietimą ir išsilavinusio žmogaus ugdymą. XVIII a. Lietuvos visuomenės švietime išryškėjo pijorų vienuolijos veikla. Rugpjūčio 6 d. sukanka 300 metų nuo vieno žymiausių Lietuvos pijorų – Motiejaus Dogelio – gimimo (1715 m.). Lydos paviete gimęs ir Vakarų Europoje lavinęsis tėvas Dogelis tapo pirmuoju Lietuvos istorijos šaltinių leidėju. Jis parengė ir išleido kelis Lenkijos ir Lietuvos diplomatinio kodekso tomus, tačiau darbo baigti nespėjo, nes mirė užkluptas staigios ligos 1760 m. – būdamas vos 45-erių. Motiejus Dogelis kurį laiką vadovavo Vilniaus pijorų kolegijai; jo rūpesčio dėka buvo įsteigta bajorų vaikams lavinti skirta mokykla – Kilmingųjų kolegija, pijorų vienuolynas atgavo prarastas savo valdas, buvo atnaujinti jo pastatai, padėti bažnyčios (Dominikonų g.) pamatai, praturtinta biblioteka… Bene svarbiausias Dogelio nuopelnas – įkurta ir karaliaus privilegija apdovanota Vilniaus pijorų spaustuvė, tapusi sėkminga kitų Vilniaus vienuolynų – jėzuitų, bazilijonų, pranciškonų – analogiškų įstaigų konkurente.
Kitas reikšmingas pijorų vienuolis Lietuvos Bažnyčios ir švietimo istorijoje – Vilniaus vyskupas Jeronimas Stroinovskis, nuo kurio mirties (1815 m.) rugpjūčio 5 d. sukanka 200 metų. 1781 m. iš Lenkijos atvykęs teisininkas ir ekonomistas Stroinovskis pradėjo dėstyti Vilniaus universitete. Čia jis pasižymėjo kaip vienas žymiausių Lietuvos fiziokratų, ekonominės sistemos pagrindu laikiusių darbą žemės ūkyje ir jo vaisius. 1799 m. profesorius Stroinovskis rektoriaus pareigose pakeitė garsųjį astronomą Počobutą ir vadovavo Vilniaus universitetui iki 1808 metų. Tais metais jis buvo įšventintas vyskupu ir perėmė Vilniaus vyskupijos administravimą, tačiau Šventasis Sostas paskyrė Stroinovskį Vilniaus vyskupijos ordinaru – visateisiu ganytoju – tik 1814 m., po šešerių metų. Susiruošęs perimti vyskupijos valdymą ir atlikti iškilmingą ingresą, Jeronimas Stroinovskis to atlikti nebespėjo: užkluptas staigios ligos, mirė Elniakampio dvare šalia Vilniaus (netoli Dūkštų). Vyskupą ir profesorių Stroinovskį, palaidotą Vilniuje, universitetinėje Šv. Jono bažnyčioje, mena čia iki šiol išlikęs jo antkapis.
Rugpjūčio 18 d. sukanka 100 metų, kai Vokietijos kariuomenė užėmė Kauną. Traukdamasi tiek iš Kauno, tiek ir iš kitos Lietuvos dalies Rusijos administracija ir kariuomenė išgabeno nemažai kultūros ir meno vertybių, taip pat ir bažnytinių. Daugelio šventovių bokštai prarado varpus; tik dalis jų buvo grąžinta karui pasibaigus. Tarp evakuotų stačiatikių šventenybių atsidūrė ir jų gerbiamas Pažaislio Dievo Motinos paveikslas. Vykstant karo veiksmams, Kaunas nebebuvo reikšmingas kaip realus Žemaičių vyskupijos centras: vyskupas Pranciškus Karevičius priverstas pasitraukti į Rusijos gilumą (vyskupijos administratoriumi tapo Panevėžio klebonas Juozapas Stakauskas), o seminarija formaliai evakuota į Smolenską.
O dabar, nusipirkę šipkartę, iš Rusijos imperijos persikelkime į Naująjį Pasaulį, į patį seniausią, 13 tūkst. gyventojų turintį JAV miestą, esantį Floridoje. Jis pavadintas šv. Augustino vardu (St Augustine), nes prieš 450 metų, 1565 m. rugpjūčio 28 d., būtent šio šventojo minėjimo dieną, ispanų admirolas Pedras Menendezas de Avilesas tolumoje išvydo krantą. Jį pasiekęs čia įkūrė miestą, kuris daugiau nei 200 metų buvo ispanų valdomos Floridos centras. Būtent čia pirmą kartą JAV teritorijoje nutiko daugelis dalykų – įkurta pirmoji mokykla, gimė pirmasis europiečių vaikas, užfiksuotas ir pirmojo juodaodžio gimimas. Na, ir, manoma, būtent čia turėjo būti paaukotos pirmosios Mišios…
Rugpjūčio 26 d. sukanka 50 metų nuo pal. Marijos Beltramė Kvatroki (Quatrocchi) mirties. Iš Florencijos aristokratų giminės kilusi Marija Korsini (1884–1965) ir aukšto valstybės tarnautojo šeimoje Sicilijoje gimęs Luidžis Beltramė Kvatrokis (1880–1971) 2001 m. – pačioje naujo tūkstantmečio pradžioje – tapo pirmąja vienu metu beatifikuotų sutuoktinių pora. Nauja buvo ir tai, kad liturginiam abiejų palaimintųjų minėjimui buvo parinktos ne jų mirties (gimimo dangui) dienos, o svarbiausio jų bendro gyvenimo įvykio – santuokos – diena (lapkričio 25 d.). Susilaukę keturių vaikų ir po 20 metų vedybinio gyvenimo davę skaistybės įžadus, Kvatrokiai savo tikėjimą paliudijo ir išreiškė tiek maldingais ir autobiografiniais tekstais, tiek veikliu dalyvavimu pranciškonų tretininkų, Katalikų akcijos, skautų veikloje, tiek tarnyste ligoniams. Šios šeimos buveinė buvo tikra namų bažnyčia, „atvira gyvenimui, maldai, socialiniam apaštalavimui, solidarumui su vargšais ir draugystei“. Našlaudama ir ilgėdamasi mylimo vyro, pal. Marija parašė žodžius, kuriuos galime kartoti galvodami apie mums brangius mirusiuosius: „Tikiuosi, kad Viešpats Dievas leis mums kada nors susijungti savo karalystėje danguje, kartu panirti į tą patį amžinos šviesos ir meilės vandenyną, į amžinos tiesos ugnį. Būsime ten visi kartu, amžinai.“
Dr. Liudas Jovaiša
