15
09 /
2016
Prieš 400 metų, 1616 m., įkurta Kražių jėzuitų kolegija. Tikslios kolegijos įsteigimo datos nežinome, tačiau prasminga ją paminėti prasidedant mokslo metams (ypač turint omenyje, kad būtent jėzuitai pirmieji Lietuvos istorijoje įvedė rugsėjo 1ąją kaip mokslo metų pradžios dieną savo mokyklose). Prieš įkuriant kolegiją, Kražiuose kelerius metus veikė Žemaitijos jėzuitų misija, kurioje darbavosi pora kunigų, keliaudavusių su dvasiniais patarnavimais po įvairias šio krašto vietoves. Sąlygas įsikurti pirmajai Žemaitijoje visavertei jėzuitų bendruomenei sudarė Lietuvos didysis etmonas ir Žemaitijos seniūnas Jonas Karolis Chodkevičius. Pranciškonų konvento Kretingoje geradarys tapo ir jėzuitų kolegijos fundatoriumi: 1614 m. jis padovanojo jėzuitams savo valdas šiaurės vakarų Žemaitijoje, dabartinių Skuodo ir Mažeikių rajonų teritorijoje (Židikus, Ketūnus, Šerkšnėnus ir kt.). Keblus buvo kolegijos vietos parinkimo klausimas. Chodkevičius būtų džiaugęsis kolegijos įkūrimu savo valdytame Skuodo mieste (siūlėsi tokiu atveju pastatydinti mūrinius kolegijos pastatus), patys jėzuitai tuo metu buvo apsistoję Kražiuose, vyskupas norėjo kolegijos savo vyskupijos sostinėje (Varniuose), o Žemaitijos politinio gyvenimo cent ras buvo Raseiniai. Galiausiai, sudėjus visus „už“ ir „prieš“, į šalį atidėjus fundatoriaus troškimą ir jėzuitų patogumą, buvo nuspręsta, kad Dievo garbei labiausiai pasitarnautų kolegija, veikianti Kražiuose – daugmaž Žemaitijos centre. Tuomet (1615 m.) šį miestelį valdęs Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis padovanojo Kražiuose stovėjusią savo pilį ir jos teritoriją būsimiems kolegijos pastatams, o 1616 m. į pirmąsias klases laikinose patalpose susirinko 50 mokinių.
Kražių kolegija ilgam tapo svarbiausiu Žemaitijos švietimo centru ir garsiausia krašto mokykla (be kita ko, ji garsėjo savo teatro spektakliais, turtinga biblioteka ir vaistine). Pakeitusi pavadinimą ir šeimininkus, mokykla veikė ir po Jėzaus Draugijos panaikinimo (1773 m.) – iki pat 1844 metų, kai buvo perkelta į Kauną. Pusantro šimtmečio Kražių jėzuitų kolegija buvo ir reikšmingas apaštalavimo židinys – čia veikė krikščioniško gyvenimo bendruomenės, buvo sakomi pamokslai, iš čia jėzuitai vykdavo į misijas. Kra žių kolegija ilgainiui įkūrė „dukterines“ kelių jėzuitų bendruomenes vyskupijos sostinėje Varniuose ir Prūsijos teritorijoje, Til žėje (pastarojoje jėzuitai ypač aktyviai vykdė apaštalavimo darbą, sakydami pamokslus vokiečių, lietuvių ir lenkų kalbomis). Beveik visą Kražių kolegijos veiklos laikotarpį Kražiuose arba Varniuose veikė ir jėzuitų globojama Žemaičių vyskupijos seminarija.
Prieš 25 metus, 1991 m. rugsėjo 4 d., Paryžiuje mirė jėzuitas, vienas iškiliausių XX amžiaus katalikų teologų, kardinolas Anri de Liubakas (Henri de Lubac). Jo gyvenimas, šalia įprastinės jėzuito formacijos ir akademinės veiklos, buvo kupinas įvairių patirčių. Dėl Prancūzijos valstybės laicistinės politikos de Liubakui kurį laiką teko rengtis vienuoliniam gyvenimui Anglijoje; tarnaudamas Prancūzijos kariuomenėje I pasauliniame kare jis buvo sužeistas; II pasaulinio karo metais dalyvavo krikščioniškos ir antinacinės pogrindinės spaudos leidyboje. Vis dėlto bene dramatiškiausius išgyvenimus Liono katalikiškojo universiteto profesorius patyrė „tamsiaisiais metais“, kai nuo 1950 iki 1958 m. jam buvo uždrausta dėstyti, o dalį raštų – platinti. Vis dėlto vėlesni metai jam atnešė pripažinimą – de Liubakas tapo vienu iš Vatikano II susirinkimo ekspertų. Visuotinai sutariama, kad jo tekstai, visų pirma „Meditacijos apie Bažnyčią“, buvo vienas svarbiausių Susirinkimo konstitucijų apie Bažnyčią (Lumen gentium) ir apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje (Gaudium et spes) įkvėpimo šaltinių. Gyvenimo pavakaryje Liubakas tapo visuotinai pripažintu teologu; jį ypač vertino popiežius šv. Jonas Paulius II.
Kaip pripažinimo ženklą popiežius Paulius VI norėjo de Liubakui 1969 m. suteikti kardinolo titulą, tačiau šis atsisakė, nenorėdamas eikvoti ir nuvertinti vyskupo šventimų, kuriuos tuo metu privalėjo priimti kardinolu skiriamas asmuo. Vis dėlto de Liubaką, kaip nusipelniusį teologą, kardinolu 1983 m. paskyrė Jonas Paulius II, drauge atleisdamas jį nuo pareigos priimti vyskupo šventimus.
Vienas svarbiausių de Liubako ekleziologijos akcentų – Bažnyčios, kaip visų tikinčiųjų tautos, o ne vien hierarchinėsklerikalinės institucijos pabrėžimas. Mąstydamas apie Bažnyčią, šis jėzuitų teologas gręžėsi į pirmųjų amžių krikščionių patirtį, tad tėvas de Liubakas neatsitiktinai tapo vienu iš ankstyvosios krikščionybės ir patristinės literatūros tekstų serijos Sources chrétienneskūrėjų. Paradoksalu, kad ji buvo pradėta leisti vienu iš tamsiausių Prancūzijos istorijos laikotarpių – nacių okupacijos metais…
Prieš 100 metų, 1916 m. rugsėjo 23 d., gimė Italijos politikas Aldas Moras (Aldo Moro). Jį ypač išgarsino dramatiška ir daug klausimų tebekelianti gyvenimo pabaiga – pagrobtas Romoje 1978 m. kovo 16 d. teroristinės organizacijos „Raudonosios brigados“ ir 55 dienas laikytas įkaitu, bergždžiai reikalaujant paleisti kitus įkalintus teroristus, buvęs Italijos premjeras galiausiai buvo nušautas. Ši piktadarybė ypač sukrėtė ir prislėgė asmeninį nužudytojo bičiulį, popiežių Paulių VI, apkartindama paskutinius jo paties gyvenimo mėnesius. Nelaimingojo įkaito išgyventa drama buvo dar tragiškesnė, nes visą nelaisvės laiką jis pats galėjo skaityti laikraščius, iš kurių patyrė, kokios pozicijos kalinio išlaisvinimo klausimu laikosi jo bendrapartiečiai krikščionys demokratai ir kiti politikai. Nepaisant pagrobtojo artimųjų, popiežiaus ir paties Moro prašymų, dauguma jų atsisakė patenkinti teroristų reikalavimus…
Aldas Moras nebuvo eilinis viešosios erdvės veikėjas. Jis, kaip praktikuojantis katalikas, visą gyvenimą pasižymėjo išskirtiniu pamaldumu, buvo nepaprastai principingas ir sąžiningas, kuklus ir diskretiškas, trumpiau tariant – tiesiog padorus žmogus. Reiklus profesorius ir atsakingas sutuoktinis bei šeimos tėvas asmeniškai rūpinosi vargstančiaisiais ir principingai ignoravo juo pasinaudoti norėjusius bei sau naudos siekusius asmenis. Asmenybės integralumu viešajame ir privačiajame gyvenime Aldas Moras primena kito politiko – beveik bendrapavardžio – šv. Tomo Moro gyvenimo pavyzdį. 2012 m. pradėta Aldo Moro beatifikacijos byla.
Dr. Liudas Jovaiša
