15
09 /
2017
Prieš 400 metų, 1617 m. rugsėjo 25 d., mirė filosofas ir teologas Franciskas Suaresas (Francisco Suarez) SJ. Tai vienas svarbiausių vadinamosios antrosios scholastikos laidos autoritetų (žymiausias scholastas po šv. Tomo Akviniečio) bei vienas iš tarptautinės teisės kūrėjų. Įdomu, kad jis, kaip fiziškai ir intelektualiai silpnas jaunuolis, iš pradžių buvo nepriimtas (vienintelis iš penkiasdešimties stojančiųjų!) į Jėzaus Draugiją, ir tik trečias kartas nemelavo… Bet po to reikalai apsivertė aukštyn kojom – tėvas Suaresas tapo vienu žymiausių savo laiko filosofijos ir teologijos autoritetų. Jo parašyti teologijos, metafizikos, teisės ir politikos filosofijos bei etikos veikalai sudaro 26 tomus ir apima 21 milijoną žodžių – dvigubai daugiau nei paliko šv. Tomas Akvinietis. Beveik visą jėzuitišką gyvenimą Franciskas Suaresas praleido dėstydamas jėzuitų kolegijose ir universitetuose – Ispanijoje (Segovijoje, Valjadolide, Aviloje, Alkaloje, Salamankoje) ir Romoje, o galiausiai – garsiojoje Portugalijos Koimbroje.
Remdamasis Viduramžių scholastikos paveldu, Suaresas sukūrė savitą metafizikos mokyklą. Jis ne vien buvo nuoseklus ir atidus Viduramžių scholastikos sistemintojas bei šios sistemos vystytojas, bet ir originalus mąstytojas, nagrinėjęs Bažnyčios ir valstybės santykius, veiksmų moralumo kriterijus, teisingo karo klausimą. Įdomu, kad valstybę Suaresas laikė žmogiškos, o ne dieviškos kilmės autoritetu, tad pripažino teisę tautai nuversti nedorą valdovą. Suareso mąstymas ir veikalai tiesiogiai paveikė ne vien katalikų, bet ir protestantų intelektualinę tradiciją bei tapo įkvėpimo šaltiniu garsiems filosofams – Grocijui, Dekartui, Leibnicui, Šopenhaueriui, Heidegeriui.
Prieš 400 metų, 1617 m. rugsėjo 29 d., mirė Lietuvos didikė Ona Ketlerytė-Radvilienė. Jos tėvas, Gotardas Ketleris, buvo paskutinysis Livonijos ordino magistras, išpažinęs protestantizmą ir tapęs pirmuoju Kuršo kunigaikščiu bei Ketlerių dinastijos pradininku. Aštuoniolikmetė jo dukra 1586 m. sausį Jelgavoje, Kuršo sostinėje, ištekėjo už Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės maršalo Alberto Radvilos, garsiojo piligrimo Radvilos Našlaitėlio ir kardinolo Jurgio Radvilos brolio. Radvilų poros santuokinis gyvenimas buvo neilgas (truko 6 metus), tačiau prasmingas. Sutuoktiniams gimė trys dukros ir sūnus (pilnametystės sulaukė du vaikai), o buvusi liuteronė Ona Ketlerytė tapo uolia katalike. Atrodo, kad būtent dėl troškimo gyventi itin maldingą gyvenimą perspektyvi, karaliaus Zigmanto Vazos dvare įtakinga, daug nuosavybės (Kauno, Rumšiškių, Karmėlavos, Rumbonių, Vištyčio, Alvito seniūnijas) valdanti našlė daugiau nebetekėjo. XVII a. pradžioje ji kaip piligrimė nuvyko į Romą, aplankė Loreto šventovę ir Vokietijos šventąsias vietas. Gyvenimo pabaigoje atsidėjo maldingam gyvenimui prieglaudoje prie Krokuvos jėzuitų Šv. Barboros bažnyčios ir buvo palaidota šio miesto bernardinų bažnyčioje – su kapucinišku abitu, kurį kitados dėvėjo piligriminės kelionės į Romą metu.
Vilkaviškio vyskupijoje esančiai Alvito parapinei bažnyčiai jos fundatorė Ona Ketlerytė-Radvilienė padovanojo iš Italijos atsivežtą tapytą Loreto Dievo Motinos atvaizdą, pirmąjį tokį Lietuvoje. Jis greit ėmė garsėti malonėmis: 1674 m. paveikslą puošė net 340 votų. Tai vienas pirmųjų atvejų, kai iš Italijos šventovės parvežta stebuklingo kūrinio kopija Lietuvoje pati tapo garsi malonėmis. 1944 m. nukentėjusio nuo bombardavimo senojo atvaizdo tapyba buvo atnaujinta, tačiau iki šiol puikiai išliko jį dengiantys XVII a. 2 pusės aptaisai – nuoširdaus mūsų protėvių tikėjimo paminklas vienoje seniausių Užnemunės parapinių bendruomenių.
Prieš 300 metų, 1717 m. rugsėjo 8 d., popiežiaus karūnomis vainikuotas Čenstakavos Dievo Motinos paveikslas. Tai pats garsiausias Lenkijos šventasis atvaizdas, žinomas nuo XIV a. pabaigos ir puoštas karaliaus Jogailos dovanotais aptaisais. 1717 m. rugsėjo 8 d., Švč. Mergelės Marijos Gimimo šventėje, Chelmo vyskupas Kristupas Šembekas jį iškilmingai vainikavo popiežiaus Klemenso XI pašventintomis karūnomis. Tai buvo pirmos tokio tipo iškilmės už Italijos ribų; netrukus stebuklingų atvaizdų vainikavimo popiežiškosiomis karūnomis praktika itin išpopuliarėjo Abiejų Tautų Respublikoje. Čenstakavos iškilmių dalyvio Vilniaus vyskupo Konstantino Bžostovskio iniciatyva vos po metų, 1718 m., vainikuotas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje garsiausias Trakų Dievo Motinos paveikslas – jo jubiliejų švęsime kitąmet…
Prieš 200 metų, 1817 m. rugsėjo 21 d., Silezijoje, Neisės (Nysos) mieste, gimė Šv. Elzbietos seserų kongregacijos įkūrėja pal. Marija Liudvika Merkert. Ji drauge su seserimi Matilda po mamos mirties išpardavė savo turtą ir savo gimtajame mieste po Sileziją nusiaubusių choleros ir šiltinės epidemijų ėmė patarnauti apleistiems ligoniams ir benamiams. Netrukus seserys Mekert prisidėjo prie kitos merginos, Daratos Volf, tarnystės ir 1842 m. rugsėjo 27-ąją, gydytojų globėjų šv. Kozmo ir Damijono dieną, drauge su dar viena bičiule davė pirmuosius įžadus. Merginos ėmė gyventi bendruomeninį gyvenimą; dėl nešiojamo rudos vilnos abito su pilku gobtuvu jas imta vadinti „pilkosiomis seserimis“. Ilgainiui bendruomenė išaugo į vargšų geradarės – Šv. Elzbietos Vengrės – vardu pavadintą seserų kongregaciją, kuri pelnė vietos vyskupo, o vėliau – ir popiežiaus pripažinimą. Seserys įsikūrė kituose Vokietijos miestuose, pasiekė Italiją, Švediją, Norvegiją, o Marija Liudvika Mekert buvo išrinkta pirmąja kongregacijos vyresniąja. Sulaukusi 55 metų amžiaus, 1872 m. ji mirė nuo šiltinės; 2007 m. paskelbta palaimintąja (šventės diena – lapkričio 14-oji).
Šv. Elzbietos seserys į Lietuvą atvyko 1925 m., pakvietus Sofijai Smetonienei. Čia jos pastatydino ligoninę Švėkšnoje, darbavosi vaikų prieglaudoje Jurbarke ir Šv. Luko ligoninėje Kaune. Dabar Lietuvoje seserys gyvena dviejose – Kauno ir Alytaus – bendruomenėse; jas galima sutikti dar šešiolikoje Europos, Pietų Amerikos, Azijos ir Afrikos valstybių.
Dr. Liudas Jovaiša
