15
09 /
2018
Prieš 1250 metų, 768 m. rugsėjo 24 d., mirė Frankų karalius Pipinas Trumpasis. Tai viena svarbiausių Vakarų Europos politinio gyvenimo figūrų: Pipinas padėjo Frankų imperijos pamatus, davė pradžią Popiežiaus valstybei ir užmezgė glaudų frankų valdovų ir Romos vyskupų tarpusavio ryšį. Pipinas rėmė Vokietijos apaštalu vadinamą šv. arkivyskupą Bonifacą, kuris, kaip popiežiaus pasiuntinys, reformavo frankų Bažnyčią ir vykdė saksų christianizaciją. Būdamas faktinis Merovingų dinastijos valstybės administratorius, Pipinas Trumpasis gavo popiežiaus leidimą vadintis karaliumi. Jis nušalino paskutinį Merovingų karalių Childeriką III, o popiežius patepė Pipiną karaliumi. Savo ruožtu Pipinas padėjo popiežiui gintis nuo lombardų ir papildė Romos vyskupo valdžią pasaulietinio valdovo jurisdikcija, suteikdamas jam vadinamąją Pipino dovaną – Apeninų pusiasalio viduryje esančias, nuo Tirėnų iki Adrijos jūrų įstrižai nusidriekusias Popiežiaus valstybės teritorijas.
Prieš 450 metų, 1568 m. rugsėjo 5 d., gimė italų dominikonas Tomazas Kampanela (Tommaso Campanella). Paradoksalu, kad vienuolinį vardą šv. Tomo Akviniečio garbei pasirinkęs dominikonas aistringai kritikavo savo globėjo plėtotą scholastinę sistemą ir Aristotelio autoritetą… Jis domėjosi astrologija ir laukė 1600 m. ateisiant Šventosios Dvasios amžiaus. Apkaltintas sąmokslu prieš ispanų valdžią, Kampanela buvo suimtas, kankinamas ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Sakoma, kad mirties nuosprendžio jis išvengė tik apsimetęs bepročiu ir padegęs savo paties celę. 27 metus praleidęs ispanų kalėjime Neapolyje, kalinys išnaudojo šį laiką veikalams rašyti. Vienas garsiausių – utopija „Saulės miestas“. Joje pavaizduota ideali visuomenė – miestas-valstybė, kurioje visi turi dirbti, yra lygūs, visa turi bendra ir gyvena be šeimų. Veikale „Nugalėtas ateizmas“ Kampanela komplikuotai išdėstė formalius katalikų Bažnyčios argumentus už Dievo buvimą, o priešininkų argumentus pateikė trumpai ir iškalbingai, tad po „saugia“ antrašte slypėjo faktiškai priešingas turinys – tikra „ateistų, makiavelininkų ir laisvamanių biblija“. Po ilgo kalinimo išlaisvintas iš kalėjimo popiežiaus Urbono VIII prašymu, Kampanela atvyko į Romą. Čia, atlikus tyrimą, jis atgavo visišką laisvę ir tapo savo geradario popiežiaus astrologu. Po penkerių metų vienam iš Kampanelos sekėjų sukėlus maištą ispanų valdose, neramiajam dominikonui teko pasiieškoti prieglobsčio Prancūzijoje. Ginamas galingojo kardinolo Rišeljė ir išlaikomas karaliaus Liudviko XIII, jis paskutinius penkerius gyvenimo metus praleido Paryžiuje.
Prieš 350 metų, 1668 m. rugsėjo 16 d., atsistatydino Abiejų Tautų Respublikos valdovas Jonas Kazimieras Vaza. Prieš tapdamas karaliumi jis Italijoje buvo įstojęs į Jėzaus Draugiją, tačiau atlikęs noviciatą jėzuitus paliko. Dar po kurio laiko popiežius Inocentas X pakėlė Joną Kazimierą Vazą, dvasininko šventimų neturintį pasaulietį, kardinolu, tačiau šis greitai titulo atsisakė. Palikęs monarcho sostą, Jonas Kazimieras, kaip titulinis abatas, gavo valdyti kelis vienuolynus, tarp jų – turtingą benediktinų Pievų Šv. Germano (Saint-Germain-des-Prés) abatiją Paryžiuje, kurioje vėliau buvo palaidota jo širdis. Būdamas karaliumi, Jonas Kazimieras Vaza didžiausių negandų – maskvėnų ir švedų okupacijos – metu 1656 m. balandžio 1 d. Lvovo katedroje paaukojo savo valstybę Švč. Mergelės Marijos globai.
Prieš 250 metų, 1768 m. rugsėjo 4 d., gimė prancūzų rašytojas, istorikas, politikas ir diplomatas Fransua Renė de Šatobrianas (François-René de Chateaubriand). Konservatyvių pažiūrų kilmingasis, Prancūzų revoliucijos priešas, būdamas maždaug 30 metų amžiaus, iš naujo atrado katalikų tikėjimą, o netrukus, 1802 m., pasirodė viena reikšmingiausių jo knygų – „Krikščionybės genijus, arba krikščionių tikėjimo grožybės“. Ši knyga labiau nei bet kuri kita prisidėjo prie Apšvietos epochos autoritetų kritikuotos ir jakobinų diktatūros atmestos krikščionybės patikimumo ir prestižo atkūrimo. Šatobriano sukurta katalikų tikėjimo apologija davė pradžią porevoliuciniam religiniam atgimimui visoje Europoje. Jos dėka pradėta iš naujo atrasti krikščioniškąją Viduramžių epochą su gotikos architektūra – netrukus tai tapo ypač madinga. Šatobriano knyga ženklino ir posūkį į naują epochą – nuo intelektualinio klasicizmo prie emocionalaus romantizmo.
Prieš 100 metų, 1918 m. rugsėjo 4 d., mirė kunigas Antanas Radušis. Šis Suvalkijos sūnus, Seinų vyskupijos kunigas, pasižymėjo kaip veiklus lietuvių tautinio sąjūdžio dalyvis. Jis ne tik platino draudžiamą spaudą, bet ir pats joje bendradarbiavo – iš pradžių „Tėvynės sarge“, vėliau – Seinuose jau legaliai leistame „Šaltinyje“. Kunigas Radušis rinko ir užrašinėjo lietuvių liaudies dainas; būrį jo pakviestų dainininkų į fonografo volelius įrašė Jonas Basanavičius. 1905 m. kunigas dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime, spėjo sulaukti ir Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Vienas iš didžiųjų kun. Radušio gyvenimo darbų – 1902 m. konsekruotos Šilavoto Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statyba. Šilavote Antanas Radušis, kaip vikaras rektorius, kunigavo 1895–1918 m.: pastatydino bažnyčią ir kleboniją, įgijo vargonus, su parapijiečiais pasodino Trakelį – spygliuočių girią aplinkinėse kalvose. Padėjęs pagrindus Šilavoto parapijos įsteigimui, septyniasdešimtmetis kunigas Radušis ir mirė darbuodamasis – besirūpindamas per I pasaulinį karą nukentėjusios Šilavoto bažnyčios remontu.
Prieš 75 metus, 1943 m. rugsėjo 30 d., paskelbta Pijaus XII enciklika Divino afflante Spiritu. Nors sakoma, kad žvangant ginklams mūzos tyli, pačiame II pasaulinio karo įkarštyje popiežius prabilo apie Šv. Rašto tyrinėjimą ir vertimą. Pijus XII paragino rengti Biblijos vertimus remiantis ne tradicine lotyniškąja Vulgata, bet Šv. Rašto tekstais originalo – hebrajų ir graikų – kalbomis, kurie iki tol buvo pasitelkiami tik kaip šalutiniai, padedantys geriau suprasti Vulgatą. Savo enciklikoje Pijus XII pabrėžė būtinybę ir gilintis į originalo kalbas, siekiant geriau suprasti šventųjų tekstų prasmę. Šis popiežiaus dokumentas atvėrė kelią moderniajai biblistikai, įteisindamas Šventojo Rašto tyrinėjimuose kritinį istorinį metodą bei rėmimąsi filologijos, istorijos, archeologijos mokslų pasiekimais.
Prieš 100 metų, 1918 m. rugsėjo 29 d., gimė Tėvas Stanislovas, o prieš 50 metų, 1968 m. rugsėjo 23 d., mirė Tėvas Pijus (šv. Pijus Pietrelčinietis). Abiejų šių kapucinų, charizmatiškų dvasios vadovų, lietuvio ir italo, pristatinėti nereikia – geriau už išsamias biografijas juodu charakterizuoja visuotinai prigijęs „tėvų“ prievardis. Kaipgi čia neprisiminsi, kad prieš 25 metus, 1993 m. rugsėjo 4-8 dienomis, Lietuvoje lankėsi kitas Tėvas – Šventasis – Jonas Paulius II? Betgi žvelgdami į praeitį, nepražiopsokime šiandienos, netrukus taip pat tapsiančios istorija – Šventojo Tėvo Pranciškaus vizito!
Dr. Liudas Jovaiša
