15
09 /
2019
Prieš 550 metų, 1469 m. rugsėjo 30 d., Kazimieras Jogailaitis fundavo Vilniaus bernardinų konventą. Lietuvos didysis kunigaikštis patenkino bernardinų prašymus suteikti jiems vietą, kurioje šie galėtų pasistatyti vienuolyną bei Šv. Pranciškaus ir Bernardino titulo bažnyčią ir ten skelbtų Nukryžiuotojo vardą bei Kristaus tikėjime stiprintų naujakrikštus. Bernardinams valdovas dovanojo sklypą palei Vilnios upę (dab. Bernardinų sodą), nusidriekusį nuo karaliaus malūno (dab. Barboros Radvilaitės g.). Kadangi šioje valdoje būta ir kitų, smulkesnių savininkų, nuosavybės, Kazimieras Jogailaitis daliai jų kompensavo nuostolį kitoje vietoje esančiais sklypais, o kai kurie (pvz., Vilniaus prelatas arkidiakonas Andriejus, našlė Marina) laisva valia sutiko padovanoti bernardinams savo turtą.
Vilniaus bernardinų konventas karaliaus Kazimiero dovanotoje vietoje įsikūrė turbūt neatsitiktinai: gyvenimas kukliame miesto pakraštyje, arčiau gamtos, atitiko mažesniųjų brolių dvasią, o dislokacija vadinamojo „Rusų miesto“ kaimynystėje galbūt atliepė XV–XVI a. bernardinams būdingą apaštalavimą tarp Lietuvos rusėnų stačiatikių. XV–XVI a. susiformavęs gotikos pastatų kompleksas – Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčia, Bernardinų konventas ir Šv. Onos bažnyčia (koplyčia) – vienas įspūdingiausių Lietuvoje vėlyvųjų viduramžių architektūros ir dailės paveldo objektų. Beveik keturis šimtmečius čia gyvavo vienos reikšmingiausių Lietuvos vienuolijų centras – vyresniojo buveinė, naujokynas, studijos, čia telkėsi pati gausiausia provincijos brolių bendruomenė. XIX a. Vilniuje bernardinai galėjo pasigirti didžiausia mieste vienuolyno biblioteka – uždarymo (1864 m.) išvakarėse joje buvo 7000 tomų. Ypatingą vaidmenį Lietuvos knygos istorijoje Vilniaus konventas atliko vėlyvaisiais viduramžiais: čia veikusiame skriptorijuje buvo perrašyti arba konvento bibliotekoje sukaupti ir išsaugoti rankraštiniai giesmynai – vieni įspūdingiausių iki šiol išlikusių Lietuvos ankstyvosios lotyniškosios rašto kultūros paminklų.
Vilniaus bernardinų konvento bažnyčia keletą šimtmečių buvo gyvas pranciškoniškojo dvasingumo ir religinio miestiečių gyvenimo židinys. Čia veikė Šv. Onos, Šv. Barboros ir Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo brolijos, savo altorius turėjo knygrišių, kepurininkų, mūrininkų ir dailidžių, stalių, šaltkalvių cechai, piligrimus traukė šventoriuje pastatyta Šventųjų laiptų koplyčia.
1814 m. bernardinų bažnyčia gavo parapijos teises, o 1864 m. Vilniaus bernardinų konventas caro valdžios buvo uždarytas. Vienuolyno pastatuose įsikūrė Rusijos kariuomenė, po Pirmojo pasaulinio karo – Stepono Batoro universiteto Dailės fakultetas, po Antrojo pasaulinio karo – Valstybinis dailės institutas (dabar – Vilniaus dailės akademija). Parapinė bažnyčia sovietmečiu paversta dailininkų dirbtuvėmis. 2001 m. dalyje senojo konvento patalpų atsikūrė mažesniųjų brolių bendruomenė, o 1994 m. atšventinta bažnyčia 2001 m. atgavo parapinės šventovės teises.
Prieš 500 metų, 1519 m. rugsėjo 23 d., Vilniaus vyskupu buvo paskirtas Jonas iš Lietuvos Kunigaikščių. Jonas iš Lietuvos Kunigaikščių – vienintelis Lietuvos didžiojo kunigaikščio sūnus, kada nors Lietuvoje ėjęs vyskupo pareigas. Tiesa, jis buvo ne teisėtas sosto įpėdinis, o nesantuokinis valdovo sūnus. Vis dėlto oficialiai įsivardydamas vyskupas pabrėždavo savo ryšį su valdančiąja dinastija, o kaip savo herbą naudojo Vytį.
Tėvo globojamas Jonas anksti – vos vienuolikos metų amžiaus – pradėjo bažnytinę karjerą, tapdamas įvairių vyskupijų katedrų kapitulų nariu. Po studijų Bolonijos universitete, būdamas vos dvidešimties, popiežiaus paskyrimu jis tapo Vilniaus vyskupijos administratoriumi – iki sulauks reikiamo amžiaus ir priims vyskupo šventimus (šventimų jis priimti neskubėjo ir tai atliko, regis, tik 1531 m.). Lietuvos didikų iš pradžių sutiktas nedraugiškai (mat Lietuvos vyskupais turėjo būti skiriami tik LDK piliečiai), vyskupas Jonas, atrodo, ilgainiui rado bendrą kalbą su šalies politiniu elitu. 1526 m. jis siūlė Lietuvą paskelbti karalyste, o 1530 m. prisidėjo prie Lietuvos bernardinų atskyrimo nuo Lenkijos provincijos.
Vyskupo Jono ganytojišką veiklą galima laikyti sėkminga. Jo iniciatyva sušaukto vyskupijos sinodo nutarimai – pirmą kartą Vilniaus vyskupijos istorijoje – buvo paskelbti specialioje knygelėje. Jonui vyskupaujant 1522 m. atlikta pirmoji Vilniaus vyskupijos vizitacija. Šis vyskupas katedros kapitulą papildė dviem savo funduotomis prelatūromis (scholastiko ir kantoriaus pareigybėmis), o po 1530 m. Vilniaus katedrą nusiaubusio gaisro rūpinosi šios šventovės atstatymu.
1526 m. Jonas iš Lietuvos kunigaikščių leido įkurti pirmąją Lietuvoje stiklo dirbtuvę meistrui Martynui Paleckiui. Vilniaus vyskupo asmeniniu gydytoju ir sekretoriumi kurį laiką dirbo pirmasis Lietuvos spaustuvininkas, vienas pirmųjų Europoje kirilinių tekstų leidėjų, medicinos daktaras Pranciškus Skorina. Gavęs valdyti didžiajam kunigaikščiui priklausantį Šiaulių valsčių, vyskupas Jonas 1536 m. ten aprūpino parapinę bažnyčią savo vardu pavadintame Joniškio miestelyje.
Jonas iš Lietuvos Kunigaikščių buvo pirmasis Vilniaus vyskupas, kuris nebaigė gyvenimo kaip aukščiausias LDK bažnytinis pareigūnas. Po daugiau nei šešiolikos metų, praleistų Vilniuje, jis buvo paskirtas Poznanės vyskupu, tačiau ten veikiai mirė, nesulaukęs nė keturiasdešimties metų amžiaus. Jo paties valia Poznanės vyskupas buvo palaidotas Vilniuje, savo aprūpintoje ir statytoje Vilniaus katedros koplyčioje, pavadintoje vyskupo Jono vardu.
Prieš 450 metų, 1569 m. rugsėjo 9 d., mirė Piteris Breigelis Vyresnysis. Ypač pasižymėjęs žanrine tapyba (kasdienio valstiečių gyvenimo vaizdais) ir peizažais, dailininkas nutapė nemaža Šventojo Rašto – tiek Senojo, tiek Naujojo Testamento – scenų. Iš jų bene garsiausias ir dažniausiai reprodukuojamas – Babelio bokšto statyba.
Prieš 450 metų, 1569 m. rugsėjo 28 d., Vilniuje įsikūrė pirmoji Lietuvoje jėzuitų bendruomenė. Tądien į Lietuvos sostinę atkako ir vietos vyskupo Valerijono Protasevičiaus dovanotame mūriniame name (Universiteto g. 3) apsistojo šeši Jėzaus Draugijos nariai: ispanas, anglas, čekas, olandas ir du lenkai. Du pirmieji čia neužsibuvo, o likusieji keturi, vadovaujami čeko Baltazaro Hostounskio, liko ruošti dirvos kolegijos įkūrimui. 1570 m. atidarius kolegiją, jėzuitų personalas išaugo iki 17 asmenų, o 1571 m. dar padvigubėjo (34). 1570 m. rugsėjį į Jėzaus Draugiją įstojo pirmasis lietuvis.
Veikiai Lietuvoje ir kaimyniniuose kraštuose buvo įsteigtos Rygos, Tartu, Polocko ir Nesvyžiaus kolegijos. Vilniuje įkūrus naujokyną ir profesų namus, 1608 m. įsteigta Lietuvos jėzuitų provincija, tuomet turėjusi 284 narius. Per didįjį 1710 m. marą mirė net 110 Lietuvos provincijos jėzuitų, tačiau 1759 m. Lietuvos jėzuitų provincija turėjo jau 1149 narius ir buvo padalyta į dvi – Mazovijos ir Lietuvos – provincijas. Pastarojoje 1773 m. (kai popiežius kuriam laikui panaikino Jėzaus Draugiją) buvo virš 600 narių.
1923 m. Lietuvoje atsikūrę jėzuitai 1936 m. atgaivino ir visiškai savarankišką Lietuvos provinciją; 1940 m. jai priklausė 86 nariai. Gan sėkmingai išgyvenusius sovietmetį pogrindžio sąlygomis jėzuitus šiandien jungia Lietuvos ir Latvijos provincija, turinti 35 narius ir besiruošianti integruotis į naują Centrinės Europos provinciją drauge su Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos ir Švedijos jėzuitais.
Lietuvos istorijoje jėzuitai daugiausia pasižymėjo jaunimo ugdymo ir specifinio apaštalavimo srityse. Jie pirmieji suformavo kolegijų-gimnazijų (su universitetu Vilniuje tinklą), kuris iki pat 1773 m. buvo savotiškas Lietuvos viduriniojo ir aukštojo švietimo sistemos stuburas. Dėmesys intelektualinei Draugijos narių formacijai lėmė ir reikšmingą jėzuitų indėlį į Lietuvos kultūros, mokslo ir meno raidą; būtent todėl Lietuvos Respublikos Seimas 2019-uosius paskelbė Jėzuitų misijos Lietuvoje metais. Gilesnio dvasinio gyvenimo trokštančius katalikus jėzuitai maitino (ir tebemaitina) įvairių formų dvasinėmis pratybomis bei religine lektūra. XVI–XVIII a. jėzuitai daug nusipelnė ir Lietuvos christianizacijos atbaigimui, vykdydami misijas į atokius kaimus – naikindami prietarus, mokydami valstiečius tikėjimo pagrindų ir teikdami jiems sakramentus. Šių misijų vykdymas skatino Lietuvos jėzuitus ir kultivuoti lietuvių kalbą…
Prieš 400 metų, 1619 m. rugsėjo 8–9 d., nukankinti Košicės kankiniai. Kroatas kun. Morkus Križevčaninas ir du tėvai jėzuitai – vengras Steponas Pogračas ir lenkas Mykolas Grodzieckis – Trisdešimties metų karo (1618–1648 m.) pradžioje buvo nužudyti Košicės miestą užėmus Transilvanijos kunigaikščio Jurgio Rakočio kariuomenei. Atsisakę išpažinti evangelikų reformatų tikėjimą, trys katalikų kunigai buvo kankinami ir galiausiai nukirsdinti; jų kūnus leista padoriai palaidoti tik po pusmečio. Šventaisiais šiuos kankinius 1995 m. paskelbė šv. Jonas Paulius II; dalis jų relikvijų saugoma ir gerbiama Slovakijoje, Trnavos mieste.
Dr. Liudas Jovaiša
