01
09 /
2015
RUBRIKĄ REMIA SRTF:
Beveik visos 2015-ųjų rugsėjo sukaktys tarsi Apvaizdos ranka jungiasi į tris pagrindines temas. Pirmoji jų – karo ir taikos, krikščionių ir musulmonų santykių istorijos tema. Prieš 900 metų, 1115 m. rugsėjo 14 d., Vakarų Sirijoje įvyko Sarmino mūšis tarp kryžiuočių ir turkų seldžiukų. Per mūšį kelių kryžiuočių valstybių kariuomenė, vadovaujama Antiochijos kunigaikštystę valdžiusio Rodžerio Salerniečio, nugalėjo turkų seldžiukų pajėgas. Šis mūšis neturėjo didelės istorinės reikšmės (po ketverių metų kitame mūšyje Rodžeris Salernietis pats padėjo galvą, o krikščionių valstybės neatsilaikė prieš turkų ekspansiją), tad jo galėtume ir neminėti, jei ne dvi įdomios aplinkybės. Pirma, šis mūšis nelaikytinas tipišku krikščionių ir musulmonų susidūrimu ir amžino jų antagonizmo įrodymu, kadangi prie Sarmino keli islamą išpažįstantys regiono valdovai ėjo išvien su krikščionimis, drauge su jais kovodami prieš turkus. Antra, Sarminas liūdnai garsėja ir šiandien – 2015 m. kovo 16 d. šio miesto gyventojai tapo prezidento Asado cheminės atakos aukomis…
Mūšis prie Sarmino buvo vienas iš ankstyvųjų susidūrimų ilgus amžius trukusioje krikščioniškosios Europos ir Turkijos konfrontacijos istorijoje. Vėlyvaisiais viduramžiais užėmę Konstantinopolį ir sugriovę Bizantijos imperiją, sužlugdę krikščioniškas Serbijos, Bulgarijos ir Vengrijos valstybes, turkai osmanai skverbėsi gilyn į Europos žemyną ir tolyn į vakarus Viduržemio jūroje. Viena pirmųjų krikščionių pergalių, pradėjusių stabdyti turkų ekspansiją – prieš 450 metų, 1565 m. rugsėjo 8 d., nutraukta Didžioji Maltos apgultis. 1530 m. Maltos saloje įsikūrusio Šv. Jono Jeruzaliečio, arba Maltos, ordino didžiojo magistro Žano Parizo de Valetos (Jean Parisot de Vallette) vadovaujamos bent keturis kartus menkesnės pajėgos atlaikė daugiau kaip tris mėnesius trukusią salos apgultį (ją puolė apie 30–40 tūkst. karių ir bemaž 200 laivų) ir sulaukė pagalbon atvykstančių ispanų. Ši pergalė sustabdė turkų Osmanų imperijos plėtrą, leido europiečiams patikėti, kad osmanai nėra nenugalimi, ir parodė, kad sėkminga kova su turkų ekspansija įmanoma tik krikščioniškosios Europos šalims bendradarbiaujant. Po pergalės ordino didysis magistras pradėjo statydinti naują Maltos sostinę-tvirtovę – ji iki šiol vadinama įkūrėjo, vienuolio ir karvedžio, vardu – Valeta.
Antroji šiųmetinio rugsėjo sukakčių tema – žymių Jėzaus Draugijos narių gimimo ar mirties jubiliejai. Prieš 500 metų, 1515 m. rugsėjo 8 d., gimė vienas pirmųjų jėzuitų ir šv. Ignaco bičiulių, ispanas Alfonsas Salmeronas, per 70 metų trukusį gyvenimą ypač pasižymėjęs kaip teologas, biblistas ir pamokslininkas. Jis, kaip popiežiaus paskirtas teologas, dalyvavo visuose trijuose 18 metų užsitęsusio Tridento Susirinkimo etapuose. Viena svarbiausių tarnysčių jo gyvenimo buvo pamokslavimas įvairiuose Italijos miestuose; šių biblinių homilijų pagrindu tėvas Salmeronas vėliau išleido 16 tomų įvairių Naujojo Testamento knygų (Evangelijų, Apaštalų darbų, Pauliaus laiškų) komentarų. Ispanų jėzuitui teko paragauti ir diplomato tarnystės – kaip popiežiaus pasiuntinys ir kitų nuncijų palydovas jis vyko į Airiją, Vokietiją, Belgiją ir… į Lietuvą. 1555 m. spalio pabaigoje į Vilnių atkeliavęs Alfonsas Salmeronas tapo pirmuoju Lietuvą aplankiusiu jėzuitu. Tiesa, tuomet jo įspūdžiai nebuvo džiugūs – šaltas oras ir jokių perspektyvų jėzuitams įsikurti Lietuvoje Reformacijos pakilimo metu…
Prieš 350 metų, 1665 m. rugsėjo 12 d., mirė belgų jėzuitas Žanas Bolandas (Jean Bolland). 1630 m. apsistojęs Antverpene ir atsidėjęs šventųjų gyvenimų ir jų kulto istorijos tyrinėjimui, tėvas Bolandas tapo moderniosios kritinės hagiografijos tėvu. 1643 m. jis išleido pirmąjį Acta Sanctorum leidinio tomą ir taip pradėjo sistemingą šventųjų istorijos tyrinėjimą. Jį pratęsė Bolando mokiniai ir pagalbininkai jėzuitai, susibūrę į Bolandistų draugiją, iki pat II pasaulinio karo publikavę Acta Sanctorum tomus. Briuselyje įsikūrusi Bolandistų draugija gyvuoja ir šiandien. Beje, Bolandas palaikė ryšius ir su žymiais Lietuvos provincijos jėzuitais. Mikalojus Lancicijus Bolando padedamas Antverpene leido savo veikalus, o Motiejus Kazimieras Sarbievijus ir Albertas Vijūkas-Kojalavičius siuntė Bolandui žinias apie Lietuvos šventuosius.
2015-ųjų rugsėjis taip pat teikia progos prisiminti vienas ryškiausių ir šviesiausių XX a. krikščionijos asmenybių. Prieš 25 metus, 1990 m. rugsėjo 9 d., nežinomų piktadarių kirviu buvo nužudytas ortodoksų (stačiatikių) kunigas, rusų teologas, tėvas Aleksandras Menis. Gyvendamas totalitarinio režimo valdomoje šalyje, tėvas Menis rado drąsos ir paveikių žodžių apie Kristų kalbėdamasis tiek su paprastais savo parapijiečiais, tiek su inteligentais ir eruditais. Įvairiais pseudonimais sovietmečiu Belgijoje leistos jo knygos (ypač – „Žmogaus Sūnus“) ne vienam rusų skaitytojui tapo vartais į gyvą krikščionišką tikėjimą. Ir dabar, pasak vieno autoriaus: „tėvo Menio gyvenimas, asmuo ir raštai galingai byloja labai plačiam žmonių ratui – ne vien Rytų ortodoksams ir ne vien Rusijoje. […] Jis – vienas iš nedaugelio, gebančių kalbėti visiems krikščionims (iš tiesų – dėl savo išsilavinimo ir atviros širdies – ne vien krikščionims) ir juos paliesti.“
Prieš 50 metų, 1965 m. rugsėjo 4 d., Afrikoje, Gabone, savo paties įkurtoje Lambarenės ligoninėje, ilgą ir gražų 90 metų gyvenimą baigė vokiečių-prancūzų teologas, filosofas, vargonininkas ir muzikos istorikas, gydytojas, Nobelio taikos premijos laureatas, bet visų pirma – liuteronų kunigas ir didis humanistas Albertas Šveiceris (Schweitzer). Susižavėjęs Bacho muzika ir parašęs apie ją studiją, jis atvertė naują puslapį šio kompozitoriaus muzikos interpretacijos istorijoje ir, būdamas vargonininkas, tapo vienu iš Orgelbewegung (barokinių vargonų atgaivinimo sąjūdžio) įkvėpėjų. Kaip teologas, Šveiceris visų pirma siekė išvysti autentišką Jėzaus paveikslą ir savo veikalais ieškojo tikrojo, „istorinio Jėzaus“. Filosofiniuose veikaluose (pvz., „Civilizacija ir etika“) Šveiceris skelbė pagarbos gyvenimui ir etika grįstos civilizacijos idėjas. Meilė Jėzui ir jo atpirktai žmonijai bei dieviškam muzikos menui Albertą Šveicerį vedė dar toliau – nuo teorijos prie praktikos, nuo rašytojo-mokslininko darbo prie gydytojo ir misionieriaus veiklos, beveik pusšimtį amžiaus tarnaujant Afrikos žmonėms I pasaulinio karo išvakarėse įkurtoje ligoninėje.
2015-ųjų rugsėjį laukiame Romoje spalio mėnesį vyksiančios XIV eilinės generalinės Vyskupų sinodo asamblėjos „Šeimos pašaukimas ir misija Bažnyčioje ir šiuolaikiniame pasaulyje“ (joje Lietuvos katalikams atstovaus kard. Audrys Juozas Bačkis). Vyskupų sinodas buvo įkurtas prieš 50 metų (1965 m. rugsėjo 15 d.), baigiantis Vatikano II Susirinkimui, popiežiaus Pauliaus VI valia, norint pabrėžti Bažnyčios visuotinumą ir vyskupų kolegialumą. Nuo tada eilinės generalinės sinodo asamblėjos paprastai šaukiami kas 3–4 metus; be jų būta ir trijų neeilinių (pastaroji – 2014 m. popiežiaus Pranciškaus sušaukta asamblėja „Šeimos pastoracijos iššūkiai evangelizacijos kontekste“). Ateities istorija kuriama šiandien – tad lydėkime būsimą renginį savo malda: per ją kiekvienas/kiekviena ir kasdien galime tapti aktyviais Dievo bendradarbiais – istorijos kūrėjais.
Dr. Liudas Jovaiša
