01
09 /
2019
Evangelijoje pagal Luką randame nemažai pasakojimų apie moteris. Tik Lukas papasakoja apie Marijos apsilankymą pas Elzbietą bei jų ypatingą vaidmenį Jėzaus ir Jono Krikštytojo gyvenimuose (plg. Lk 1, 39–66). Tik Luko evangelijoje kalbama apie pranašę Oną, Fanuelio dukterį, kuri, tapusi našle, visą gyvenimą tarnavo šventykloje malda ir pasninku (plg. Lk 2, 36–38), arba apie seseris Mortą ir Mariją, kurios pakviečia Jėzų paviešėti jų namuose (Lk 10, 38–40). Evangelistas Lukas pateikia tik jo Evangelijai būdingą palyginimą apie moterį, kuri ieško pamestos drachmos (plg. Lk 15, 8–10), arba palyginimą apie įkyrią našlę, prašusią teisėją ją apginti (Lk 18, 1–9). Pasakojimas apie Najino našlę, kuri išgyveno savo vaiko mirtį, taip pat savitas Luko evangelijai. Šios moters skaudi gyvenimo patirtis netekus sūnaus labai primena našlę iš Sarepto (plg. 1 Kar 17, 17–24), kurią Jėzus pateikia kaip pavyzdį Nazareto sinagogoje (plg. Lk 4, 2–26). Verta pažymėti, kad nė viena iš jų, nors širdyje patyrusios begalinį skausmą, garsiai nereiškė priekaištų Dievui, nekaltino Jo dėl ištikusios nelaimės. Tai buvo tas širdies skausmas, kurį pažįsta tik Dievas. Ir Jis ne tik girdi motinų šauksmą, bet skuba padėti. Sugrįžkime prie pasakojimo apie Najino našlę.
Jėzus yra kelyje, lydimas savo mokinių ir gausios minios. Netikėtai jis nusprendžia užsukti į Najino (hebr. dailusis) miestą. Šis miestas Biblijoje minimas tik vieną kartą, būtent šiame Luko evangelijos tekste. Pažvelgus į kontekstą, atrodo, jog Jėzus keliauja be tikslo, tačiau nelauktai ateina ten, kur Jo labiausiai reikia. Toks yra Dievas. Jis ateina ten, kur atrodo viskas prarasta, kur niekas Jo nebelaukia, ten, kur tvyro skausmas ir neviltis, ten, kur mirtis iš motinos buvo atėmusi ne tik sūnų, bet ir viltį. Tame mieste greičiausiai Jo niekas net nepažįsta, ir todėl neprašo padėti, tačiau Jėzus pažįsta žmonių širdis.
Prie Najino miesto vartų susitinka dvi žmonių grupės: viena džiugiai seka paskui Jėzų, kita lydi skausme skendinčią našlę. Ji jau prarado savo vyrą, o dabar išlydi į paskutinę kelionę ir savo vienintelį sūnų. Taigi prie miesto vartų susitinka dvi eisenos – gyvenimo ir mirties (plg. Įst 30, 19). Atrodo, jog Jėzus tam čia ir atėjo. Jis taip ir neįžengs į miestą.
Čia galime pastebėti keistą veiksmų ir įvykių panašumą. Evangelijos epizode, kuris buvo prieš tai, šimtininkas per savo draugus pasakė Jėzui: Viešpatie, nesivargink! Aš nesu vertas, kad užeitum po mano stogu (6 eil.). Jėzus išgydo šimtininko tarną taip ir neužsukęs į šimtininko namus. Šiandienos epizode Jėzus taip pat neįžengia į miestą, nes atrodo, kad Jo tikslas ir buvo susitikti su šia našle bei jos vienatiniu sūnumi. Jėzus ateina prie miesto vartų tik tam, kad ištartų du gyvenimą teikiančius žodžius: „Neverk!“ bei „Kelkis!“ ir padaryti du paprastus gestus: paliesti neštuvus ir atiduoti sūnų motinai. Žinia apie šį iš pažiūros paprastą, bet kartu ir neįtikėtiną įvykį greitai pasklinda po visą Judėją ir visą šalį.
Bet, kad įvyktų šis stebuklas, kažkas pirmiau įvyksta Jėzaus širdyje. Graikiškame tekste sakoma, jog Jėzus pamatęs našlę ir jos skausmą buvo sukrėstas iki širdies gelmių. Sukrėsta ne tik siela, bet ir visas kūnas. Panašiai buvo sukrėstas gerasis samarietis, pakelėje radęs sumuštą žmogų ir juo pasirūpinęs, arba tėvas, pamatęs grįžtantį sūnų palaidūną. Šis vidinis sukrėtimas pastūmėja Jėzų veikti.
Ką Jėzus daro? Iš karto sunku suprasti, kodėl Jėzus prašo motinos liautis verkti. Juk mirė vienintelis sūnus ir ji liko visiškai viena. Tai paaiškės netrukus. Jėzaus žengia ten, kur tvyro mirtis, kur išnyksta viltis ir džiaugsmas, kur lieka vien aimanos ir skausmas. Jis prisiartina, paliečia ir kalba. Jėzaus veiksmuose yra glaudi sąsaja tarp veiksmo ir žodžio. Tai mus nukelia į Pradžios knygą, į pasaulio sukūrimo pasakojimus, kaip tai apgieda 33 psalmė: Juk jis tarė, ir pasaulis pasidarė, jis įsakė, ir visa atsirado (Ps 33, 9). Ši galia pažadinti gyvenimui kreipia į Dievo kūrybinį aktą. Dievas prisiartina prie nebūtin iškeliavusio žmogaus, Jis tampa artimas savo kūriniui, kad prikeltų jį naujam gyvenimui.
Jėzus ne tik prisiartina prie mirusio jaunuolio, bet ir paliečia neštuvus. Taip elgdamasis, Jis nusižengia Įstatymo raidei, peržengia draudžiamą mirties ribą, nes kontaktas su mirusio kūnu padaro prisilietusį rituališkai nešvarų. O tapti nešvariu – tai būti atskirtu nuo visuomenės ir nuo šventyklos, atsidurti užribyje. Jis jau yra užribyje, už miesto vartų. Jėzus, trokšdamas atkurti žmoguje iškreiptą Dievo paveikslą, naikina ribas. Jis ištiesia ranką ne tam, kad atstumtų, o tam, kad pakeltų, išgydytų, prikeltų. Jis ištiesia savo ranką įsakmiai kaip Viešpats. Ištaręs „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ Jis atskleidžia savo giliąją tapatybę. Jėzus yra gyvenimo ir mirties Viešpats. Lukas čia pirmą kartą Jėzų pavadina „Viešpačiu“ (Lk 7, 13) taip patvirtindamas Jo slėpiningą tapatybę. Išties šiuo įvykiu aiškiai atskleidžiamas ne tik Jėzus žmogiškumas, bet ir Jo dieviškoji prigimtis: Jis, būdamas tikras žmogus, gailėjosi raudančios motinos ir, būdamas tikras amžinasis Dievas, prikėlė jos sūnų. Tik Dievas gali prikelti žmones iš mirties. Šventasis ar pranašas tai daro ne savo, o Dievo vardu ar galia (plg. 1 Kar 17, 17–24; 2 Kar 4, 32–37; Apd 9, 36–42).
Graikiškame tekste Jėzus sako jaunuoliui: ne „kelkis“, bet „pabusk, atsibusk!“. Tą patį veiksmažodį evangelistai naudoja kalbėdami apie Jėzaus prisikėlimą. Tad kalbama apie jaunuolio pabudimą. Numirėlis pakyla ir atsisėda. Miręs kūnas išgirsta ir priima iš Viešpaties žodį, kuris jį gražina į gyvenimą. Gyvenimą nešantis žodis, ir naujas gyvenimas tam, kuris, nesugrįždamas vėl į motinos įsčias, gimė iš naujo. Tas, kuris buvo miręs, atgyja ir ima kalbėti. Tai pirmas dalykas, kurį jis daro pabudęs iš mirties miego.
Mes nežinome, kokie buvo pirmieji ištarti jaunuolio (gr. neanìskos – tai būtų apie 18–20 metų amžiaus vaikinas), sugrįžusio į gyvenimą, žodžiai. Lukas tik glaustai pamini, kad „numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti“ (Lk 7, 15). Greičiausiai tai buvo nauji, gyvenimo žodžiai, kaip giedame 98 psalmėje: Giedokime Viešpačiui naują giesmę, nes jis padarė nuostabių dalykų. Jėzaus prikeltas žmogus pradeda naują gyvenimą ir ima skelbti nuostabius Viešpaties darbus – perėjimą iš mirties į gyvenimą, iš tamsos į šviesą, iš nebūties į būtį. Jėzus atlieka dar vieną netikėtą gestą: Jis atiduoda jį motinai. Tai nėra paprastas sugrįžimas į ankstesnę būklę. Motinai jis jau buvo prarastas, miręs, lavonas, o Jėzus jai atiduoda tarsi naujai pagimdytą sūnų. Prikeltasis yra kitas žmogus. Jėzaus gestas mums primena Jo motiną, stovinčią kryžiaus papėdėje, kuomet Jėzus jai duoda kaip sūnų savo mylimąjį mokinį. Motinai atiduotas sūnus yra tarsi pagimdytas Dievo ir duotas kaip dovana.
Šis Jėzaus veiksmas paliečia ne tik jaunuolį, bet ir minią žmonių, stovinčių aplinkui. Visus pagavo baimė, ir jie garbino Dievą sakydami: „Didis pranašas atsirado (pažodžiui, pabudo) tarp mūsų“ (16 eil.). Pagarbi Dievo baimė veda į Dievo garbinimą. Evangelistas kalbėdamas apie pranašą naudoja tą patį veiksmažodį „pabusti“. Kaip jaunuolis, taip ir pranašas pabudo. Minia atpažįsta Jėzuje didį pranašą. Vis dėlto tekstas palieka tam tikrą dviprasmiškumą: kas iš tiesų „pabudo“: pranašas ar jaunuolis? Ir kas yra pranašas? Jėzus ar jaunuolis? Žmonių reakcija į jaunuolio prisikėlimą gali būti pritaikyta tiek Jėzui, tiek jaunuoliui, kuris pabudęs iš mirties ima kalbėti. Net jei didžio pranašo titulas priskiriamas Jėzui, negalime paneigti, kad tekstas yra tarsi dvisluoksnis ir kad jaunuolis pabudęs iš mirties taria pranašiškus žodžius. Jėzus žodis ir veiksmas, pažadinantis mirusįjį, taip pat yra pranašiški. Jėzaus ir jaunuolio žodžiai bei veiksmai yra pranašiški, nes garsas apie šį įvykį pasklinda po visą Judėją: Dievas aplankė savo tautą.
Šis Evangelijos epizodas iš esmės pasako, kas yra Dievas ir kas yra žmogus. Dievas mus prikelia naujam gyvenimui. Jis mus ragina rinktis gyvenimą, ne tik ragina, bet ir lydi mus gyvenimo keliu į Dievo artumą. Tuo tarpu mes, trapūs ir riboti žmonės, vien savo jėgomis neįstengiame rasti gyvenimo prasmės, negebame įveikti mirties, susikurti išliekančios paguodos ar paaiškinti kančios egzistavimo pasaulyje. Todėl mums į pagalbą ateina pats Dievas, kuris, prisiimdamas mūsų ribotumą, praplečia mūsų žmogiškas ribas, atveria gyvenimui naują horizontą. Grąžindamas į gyvenimą našlės sūnų, Jėzus nori prisiliesti ir prie „mirusių“ mūsų gyvenimo sričių. Jis pažįsta mūsų giliausius skausmus. Jis mato mus raudančius netgi tada, kai kiti nemato. Kad ir ką kentėtume, Jėzus nori mus sustiprinti savo švelniu prisilietimu ir mums suteikti naują viltį. Jis trokšta nešti gyvybę ten, kur mirtis, šviesą – kur tamsybės, meilę – kur tuštuma. Šventojoje Dvasioje Jis paliečia mūsų mirties neštuvus, tamsias ir mirusias mūsų sielos sritis ir sako: „Sakau tau: kelkis!“
Kun. Kazimieras Milaševičius OSB,
Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno prioras
