01
10 /
2017
Šio mėnesio „Magnificat“ viršelyje matome evangelinę sceną iš vitražo, puošiančio Šartro katedros choro deambulatorijaus (apėjimo aplink presbiteriją ir altorių) centrinį langą, vadinamą „Apaštalų langu“. Jame vaizduojama pirmųjų Kristaus mokinių pašauktojo gyvenimo pradžia.
Šartro Dievo Motinos katedra (Cathédrale Notre-Dame de Chartres), pastatyta 1193–1250 m. nuo gaisro nukentėjusios romaninės katedros vietoje, yra vienas iš Prancūzijos aukštosios gotikos šedevrų. Pastatas labai nedaug pakitęs nuo XIII a., jo interjeras dekoruotas vertingais vitražais, kurių bendras plotas siekia apie 2500 m². Sukurti XII–XIII a., vėliau papildyti XIV, XV ir XVIII amžiais, vitražai laikomi vienais gražiausių pasaulyje. Jie ypač garsėja dėl nuostabaus mėlyno stiklo atspalvio, vadinamo „Šartro mėlynu“. Manoma, kad iš 176 originalių langų išliko 152. Atlaikę religinius karus ir dalinius gaisrus, XIX amžiuje, veikiami atmosferos rūgščių, kurių vis gausėjo vystantis pramonei, bažnyčios vitražai pradėjo netekti pirminės išvaizdos. Dauguma langų buvo valomi ir restauruojami Loreno (Lorin) dirbtuvėse XIX a. pabaigoje–XX a. pirmoje pusėje, bet erozijos procesas nesustojo. Antrojo pasaulinio karo metais vitražai buvo išardyti ir saugomi aplinkinėse gyvenvietėse. Dabar juos stengiamasi apsaugoti nuo atmosferos poveikio įrengus izoterminį išorinį stiklinimą.
Dauguma katedros vitražinių langų sukurta 1205–1240 m. „Apaštalų langas“ datuojamas 1212–1225 m. Jis arkinės formos, 8,1 m aukščio ir 2,2 m pločio, armatūros juostomis suskirstytas į 34 segmentus, kuriuose išdėstytos 23 scenos (kai kurios scenos apima po kelis segmentus). Rekonstruojant kitus nukentėjusius vitražus, Prancūzijos revoliucijos laikais devynios vitražo dalys buvo išimtos, bet 1872 m. vėl įstatytos arba atkurtos pagal tikslų XVII a. pabaigos piešinį. Dar kartą vitražas remontuotas 1921 m., kai kurios dalys atnaujintos naudojant surinktus kitų apdužusių vitražų gabalėlius.
„Apaštalų lango“ atvaizdus jungianti idėja – Bažnyčios gimimas (pirmųjų mokinių pašaukimas ir sakramentinių įgaliojimų suteikimas), todėl šiam langui skirta labai garbinga vieta – jis yra centrinėje bažnyčios ašyje už altoriaus, labiausiai apšviestoje katedros vietoje. Tai kiek neįprasta – dažniausiai altorinėje pusėje vaizduotos svarbiausios Kristaus gyvenimo ir kančios scenos. Bet kadangi Šartre nuo XII a. jos jau buvo vakarinio fasado languose, rytų pusėje atsirado Bažnyčios pradžios tema. Tam randamas teologinis paaiškinimas – apaštalai (o su jais ir visa Bažnyčia) savo gyvenimu yra pašaukti atspindėti Kristaus – „tekančios saulės“ – šviesą.
Vitraže pavaizduoti siužetai remiasi visų keturių autorių Evangelijomis, pvz., pateikiami abu apaštalų Simono (Petro) ir jo brolio Andriejaus pašaukimo variantai. Pernelyg nesilaikant įvykių chronologijos vaizduojami svarbiausi apaštalų „mokyklos“ etapai: jie pakviečiami, mokomi, jiems suteikiamos galios krikštyti, atleisti nuodėmes, teikti kitus sakramentus. Apaštalai yra Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo liudininkai, priima Šventąją Dvasią ir yra siunčiami eiti kurti Bažnyčią. Nepraleidžiami dramatiški momentai – abejonė, išdavystė. Mokiniai ne iš karto patiki Jėzumi (Natanaelis), abejoja Jo mokymu (diskutuojančių scenos), miega Alyvų sode, išsižada suimto Mokytojo. Toks dėmesys Evangelijos psichologinei tiesai ir dramatiškiems personažų išgyvenimams būdingas gotikos menui.
Visa scenų gausybė įkomponuota į aiškią geometrinę struktūrą – vieną virš kito išdėstytus keturis didelius keturlapius, kurie persipina su trilapių figūrų poromis. Bendrame mirguliavime ryškiausios mėlyna ir raudona spalvos, kurių kontrastą kiek sušvelnina kitos, blyškesnės, ir balto stiklo intarpai. Iš „Magnificat“ viršelyje pateikto fragmento galime susidaryti įspūdį apie ornamentinį šio vitražo foną – už figūrinę sceną rėminančio dekoratyvaus architektūrinio apvado matome skambų raudonų keturlapių žiedų bei mėlynų plokštumų derinį. Dar gilesnė mėlyna spalva supa Evangelijos personažų figūras, padeda joms „atsiskirti“ nuo fono. Nuostabu, kad stiklų spalvos sukuria vaizdo erdvinius ryšius, artimesnius ir tolimesnius planus, bet kartu nepraranda visumos skambesio, šviesos niuansų.
Scena „Jėzus siunčia Petrą ir Andriejų į misijas“. Sunku pasakyti, kuris Evangelijos epizodas vaizduojamas. Pagal pasakojimo chronologiją, tai turėtų būti dvylikos mokinių siuntimas gydyti ir skelbti Gerąją Naujieną. Bet kita vitražo scena, vaizduojanti apaštalus, krikštijančius žmones jau po Jėzaus prisikėlimo, įsiterpia į misijų pradžios epizodą, suteikdama šiam apaštalų siuntimui universalesnę prasmę: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ (Mt 28, 19–20) Įvykių seka pakeičiama dėl teologinės minties išgryninimo, akcentuojant svarbiausių sakramentų eiliškumą (Krikštas – Eucharistija – Sutvirtinimas) ir juos išdėstant centrinėje paveikslo ašyje tarp kitų evangelinių siužetų.
Kristus pavaizduotas sėdintis, laiminantis siunčiamus mokinius. Petras yra arčiausiai Jėzaus, pasitinka Jo žvilgsnį ir gestu priima skirtą misiją. Tuo tarpu Andriejus, stovintis šalia Petro ir laikantis Šventąjį Raštą, lyg ir tiesiogiai nereaguoja į Kristaus gestą, bet visu kūnu pritaria tam, kas vyksta. Itin įdomi ikonografinė detalė – centre tarp veikėjų pakibusi balta audinio skiautė, kuri atrodo esanti antgamtiškai gyvybinga. Ji sujungia visą kompoziciją, nukreipia dėmesį į Kristaus gestą, savotiškai jį pakartodama (ar įkvėpdama?), tarsi paslaptingoje mėlynoje erdvėje šalia Sūnaus leisdama pajusti nematomą Tėvą. Kartu šis baltas akcentas sustiprina kitų baltų stiklo gabalėlių švytėjimą, ir lyg Šventoji Dvasia atgaivina visą pavaizduotą materiją.
Žinant, kad viduramžių mene labai svarbi spalvų simbolika, norisi paieškoti ir šios scenos spalvų reikšmių. Tačiau panašu, kad „Apaštalų lango“ spalvinius derinius lėmė labiau dekoratyviniai nei simboliniai principai. Vaizduojant tą patį veikėją skirtingose scenose kinta jo drabužių spalvos ar šukuosena, nėra laikomasi tos pačios ikonografijos. Kristaus aprangoje čia nerasime karališkų purpurinės ir mėlynos spalvos (išskyrus juostą), būdingų viduramžių Kristaus atvaizdams. Blyškiai žalias ir violetinis atspalviai nėra išskirtiniai, jie naudojami ir kitų veikėjų drabužiuose. Kristų atpažįstame tik iš nimbo su kryžiumi, kurių spalvos, beje, taip pat kinta skirtingose scenose. Tokie aprangos ir atributų atspalviai galėjo būti parinkti dėl vizualinių savybių – šviesios spalvos daro figūrą gerai matomą mėlyname ir raudoname fone. Bet negalima visiškai paneigti ir simbolinių prasmių. Šviesiai žalia Kristaus tunika galėtų simbolizuoti prisikėlimą, amžinąjį gyvenimą, Rojaus sodą. Violetinis togos atspalvis čia galėjo būti karališko purpuro pakaitalas, o ir pati violetinė galėjo reikšti meilę ir kančią. Aukso atspalvio geltona Petro drabužiuose (kitas atspalvis ir kita prasmė nei geltono Judo drabužio) dažnai sutinkama šio apaštalo atvaizduose, tik šiuo atveju kažkodėl auksuota tunika, o ne apsiaustas. Žvelgiant į vitražo visumą, susidaro įspūdis, kad vieno spalvų reikšmių principo čia nesilaikoma arba galbūt sumanymas sudėtingesnis, nei atrodo.
Kas žinoma apie vitražo autorius ir užsakovą? Konkrečių vardų neišliko. Manoma, kad katedros vitražų dekoravimui buvo sutelktos kelių stiklo meistrų dirbtuvių pajėgos. Beveik visų langų stiklai pagaminti vienoje vietoje arba pagal tą pačią technologiją ir maždaug tuo pačiu metu.
Nėra visai aiškus vitražo užsakovas. Viduramžių bažnyčių meno kūrinių fundatoriai paprastai būdavo įamžinami juose. Daugiascenėse vitražų kompozicijose nesunku rasti vietos pavaizduoti aukotoją ir jo šeimą, giminės ar organizacijos heraldiką. Apaštalų lango apatiniame registre įkomponuotos trys scenos su dirbančiais kepėjais. Paprasčiausia būtų manyti, kad būtent jų gildija bus padovanojusi šį langą katedrai. Tačiau ne visi tyrinėtojai su tuo sutinka – abejones kelia tai, kad amatų gildijos, stiprios vėlyvaisiais viduramžiais, XIII a. pradžioje dar neegzistavo arba tik kūrėsi, tad finansuoti tokį brangų meno kūrinį amatininkams būtų beveik neįmanoma. Gal lange pavaizduotus kepėjus (beje, kepančius duoną Eucharistijai) galima suprasti kaip alegoriją, atspindinčią visa apimančią Bažnyčios įtaką žmogaus gyvenimui ir darbui? Tokiu atveju fundatorius liktų neįvardytas, bet numanomas – pati Bažnyčios kapitula, o per ją – gausūs aukotojai, parapijiečiai ir piligrimai, kurių Šartre nestigo nuo pat XII a., kai dėl gausių čia saugomų relikvijų katedra tapo vienu iš didžiausių piligrimystės centrų.
Jurgita Srindžiūnienė
