01
01 /
2017
2017 m. sukanka 400 metų nuo Šv. Juozapato bazilijonų (arba Šv. Bazilijaus Didžiojo) ordino įkūrimo. 1596 m. sudaryta Brastos (Bresto) unija, suvienijusi dalį Lenkijos ir Lietuvos stačiatikių (ortodoksų) su Romos popiežiumi, davė pradžią graikų (Rytų) apeigų (unitų) Bažnyčiai. XVII a. pradžioje šioje naujai įsikūrusioje bendruomenėje buvo įvykdyta vienuolinio gyvenimo reforma. Savarankiški klauzūriniai vienuolynai, kuriuose buvo gyvenama pagal šv. Bazilijaus regulą, dalies Vakarų vienuolijų pavyzdžiu buvo sujungti į centralizuotą ordiną, o kontempliatyvus vienuolinis gyvenimas papildytas sielovadine ir edukacine veikla. Pagrindiniais naujojo bazilijonų ordino kūrėjais tapo Kijevo graikų apeigų katalikų metropolitas Juozapatas Benjaminas Rutskis ir tuometinis Vilniaus Švč. Trejybės vienuolyno vyresnysis Juozapatas Kuncevičius. 1617 m. Naugarduke susirinkusi vienuolynų atstovų kapitula aprobavo naujosios vienuolijos statutą; 1631 m. bazilijonų ordino įkūrimą patvirtino ir popiežius Urbonas VIII. Šiai vienuolijai vadovavo metropolitui pavaldus protoarkimandritas, o svarbiausius sprendimus priimdavo kas ketveri metai šaukiamos (dažniausiai – Vilniuje, Naugarduke arba Žirovičiuose) generalinės kapitulos. XVIII a. viduryje Ordinas buvo padalytas į dvi – Rusios ir Lietuvos – provincijas. 1773 m., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės saulėlydyje, Lietuvos provincijoje veikė 72 bazilijonų vienuolynai su daugiau nei 600 vienuolių.
XIX–XX a. vienuolijos istorija klostėsi dramatiškai. 1839 m. Rusijos imperijoje panaikinus Brastos uniją, visi bazilijonų vienuolynai buvo uždaryti arba perduoti stačiatikiams; jie išliko tik Austrijos-Vengrijos imperijai atitekusiose Vakarų Ukrainos žemėse. Po Rusijos imperijos žlugimo ordinas atsigavo trumpam: Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčią 1946 m. įjungus į Maskvos patriarchatą, visi bazilijonų vienuolynai Sovietų Sąjungoje buvo uždaryti, o visoje Vidurio Rytų Europoje jų liko veikti vos keletas.
Garbingos ir sudėtingos bazilijonų istorijos liudytojas – Švč. Trejybės vienuolynas Vilniuje, menantis šv. Juozapatą Kuncevičių ir bazilijonų ordino kūrimąsi. Brutaliai nuniokota ilgaamžė vienuolyno šventovė šiandien po truputį tyrinėjama ir tvarkoma, o į ją kviečia užsukti nuostabaus grožio Bazilijonų vartai Aušros Vartų gatvėje.
Sausio 24 ir 25 d. sukanka 1200 metų nuo pop. Stepono IV (V) mirties ir pop. šv. Paschalio išrinkimo (817 m.). Kilmingas romietis Steponas IV (V) – maždaug 45 metų amžiaus diakonas – buvo išrinktas Romos vyskupu 816 m. birželį ir vadovavo Bažnyčiai vos pusmetį. Vos išrinktas popiežiumi, jis nurodė romiečiams prisiekti ištikimybę Frankų imperatoriui, Karolio Didžiojo sūnui Liudvikui I Pamaldžiajam, ir netrukus išvyko į Reimsą. Ten susitikęs su šiuo monarchu, popiežius Steponas jį vainikavo vadinamąja imperatoriaus Konstantino karūna ir patepė šventuoju aliejumi. Šiuo aktu buvo atnaujinta Frankų imperijos ir Popiežiaus valstybės sąjunga, o popiežiai įtvirtino savo galią vainikuoti ir patepti imperatorių – Viduramžiais bene labiausiai branginamą popiežystės prerogatyvą.
Popiežius Steponas mirė netrukus po grįžimo į Romą (817 m. sausio 24 d.) ir buvo palaidotas Šv. Petro bazilikoje. Jau kitą dieną, stengiantis išvengti imperatoriaus įsikišimo, buvo išrinktas jo įpėdinis – vienam iš Romos vienuolynų vadovavęs Paschalis. Septynerius metus trukusį jo pontifikatą paženklino trys svarbiausios gijos. Pirmoji – santykiai su Frankų imperija. 823 m. Paschalis vainikavo imperatoriaus Liudviko Pamaldžiojo bendravaldžiu jo sūnų Lotarą. Nauja buvo tai, kad per apeigas popiežius įteikė imperatoriui kalaviją – pasaulietinės valdžios, turinčios pažaboti blogį, ženklą. Šiuo karūnacijos aktu taip pat buvo įtvirtinta ir praktika vainikuoti imperatorius Romoje. Nepaisant Liudviko I sūnaus vainikavimo, popiežiaus Paschalio, kitaip nei jo pirmtako, santykiai su imperatoriumi buvo gana įtempti. Romos vyskupo pareigūnams nužudžius du Frankų partijos vadovus, apkaltintus kėsinimusi prieš popiežių, šiam teko teisintis prieš imperatorių duodant priesaiką.
Tuo pačiu metu kitas valdovas – Bizantijos imperatorius Leonas V Armėnas – savo šalyje sukėlė antrąją ikonoklazmo (atvaizdų naikinimo) bangą. Garsusis graikų vienuolis šv. Teodoras Studitas, atvaizdų gerbimo šalininkas, kreipėsi pagalbos į Romos vyskupą, tačiau į Konstantinopolį atvykę popiežiaus Paschalio legatai padėties pakeisti nevaliojo. Visa, ką galėjo padaryti popiežius Paschalis – suteikti svetingą prieglobstį čia atbėgantiems graikų vienuoliams; tai jis ir padarė.
Dar vienas reikšmingas popiežiaus Paschalio darbas – kelių kankinių (tarp jų – ir šv. Cecilijos) kūnų perkėlimas iš katakombų į įvairias Romos miesto šventoves. Be to, Šv. Cecilijos, Šv. Praksedės ir Švč. Mergelės Marijos in Domnica bazilikos šio Romos vyskupo iniciatyva buvo papuoštos iki šių dienų išlikusiomis puikiomis mozaikomis (ačiū pabėgėliams iš ikonoklazmo siaubiamos Bizantijos!). Jose įamžintas ir tuo metu dar gyvo popiežiaus Paschalio atvaizdas. Šis Romos vyskupas, miręs 824 m., palaidotas Šv. Praksedės bazilikoje. Jis gerbiamas kaip šventasis; šv. Paschalio liturginiam minėjimui parinkta mirties diena – vasario 11-oji.
Sausio 25 d. sukanka 400 metų nuo šv. Vincento Pauliečio pamokslo Fojvijyje (Folleville) (1617 m.). Būdamas trisdešimt penkerių, kunigas Vincentas Paulietis tarnavo grafų de Gondi dvaro kapelionu. Kartą jis buvo pakviestas išklausyti sunkiai sergančio vyro išpažinties į Gano (Gannes) kaimą. Ligonis atliko kunigui Vincentui viso gyvenimo išpažintį, o po jos viešai pareiškė grafienei de Gondi: „Ponia, jei nebūčiau atlikęs viso gyvenimo išpažinties, būčiau buvęs pasmerktas dėl sunkių nuodėmių, kurių lig tol nedrįsau išpažinti.“ Sukrėsta ponia de Gondi kreipėsi į Vincentą: „Nėra abejonės, kad daugelio šių vargšų žmonių padėtis tokia pati. Jei šis vyras, laikomas teisiu, buvo pasmerktas, kaip yra su kitais, gyvenančiais blogiau? Oi, ponas Vincentai! Kiek sielų yra prarandama? Kaip galima tai pataisyti?“ Tad ponios de Gondi pageidavimu Vincentas netrukus – sausio 25-ąją, apaštalo Pauliaus atsivertimo šventės dieną – grafams priklausančio Fojvijo miestelio bažnyčioje pasakė pamokslą apie viso gyvenimo išpažintį. Jo poveikis buvo toks stiprus, kad visi miestelėnai pasiryžo atlikti tokią išpažintį. Tai užtruko ne vieną dieną, ir nuodėmklausiui teko pasikviesti į pagalbą porą jėzuitų iš artimiausio miesto. Šie įvykiai ilgainiui padėjo kunigui Vincentui atpažinti savo – ir vėliau įkurtos Misijos kongregacijos – pašaukimą: nešti Gerąją Naujieną vargdieniams, evangelizuoti vargšus provincijos žmones.
Šv. Vincento įkurtos kongregacijos nariai – misionieriai (vadinami ir vincentinais arba lazaristais) – dar jos steigėjo gyvenimo pabaigoje mėgino įsikurti Vilniaus vyskupijoje. Vis dėlto pirmieji misionierių namai Vilniuje, ant Išganytojo kalno, buvo įsteigti tik XVII a. pabaigoje. Nuo tada misionieriai ėmėsi reguliariai vykdyti misijas Lietuvos provincijoje, evangelizuodami provincijos parapijų gyventojus. Be šios veiklos, Vilniaus misionieriai išlaikė kunigų seminariją, kurioje siekė išauklėti tinkamus parapijų dvasininkus. Misionierių namai Vilniuje buvo ir rekolekcijų vieta; 1773 m. jas vedė trumpą laiką Misijos kongregacijos nariu buvęs garsusis architektas Laurynas Gucevičius. Misionieriams priklausė ir XVIII–XIX a. Vilniuje veikusi viena produktyviausių ano meto spaustuvių. 1814 m. joje pasirodė kunigo Antano Strazdo knyga „Giesmės svietiškos ir šventos“ – pirmas originalių lietuviškų eilėraščių rinkinys.
Dr. Liudas Jovaiša
