07
01 /
2019
Prieš 900 metų, 1119 m. sausio 29 d., mirė popiežius Gelazijus II. Iš Centrinės Italijos kilęs vienuolis benediktinas tris dešimtmečius tarnavo popiežiams kaip kancleris ir kardinolas diakonas. Jis reformavo popiežiaus kanceliariją: samdomus Romos notarus pakeitė nuolatiniu dvasininkų personalu, o dokumentų rašyboje įdiegė minuskulinio kurialo šriftą. Kartu išaugo ir popiežiaus kanceliarijos vadovo reikšmė: nuo tol šias pareigas ėjęs dvasininkas visada buvo skiriamas kardinolu.
Trumpą, vienus metus trukusį Gelazijaus II pontifikatą esmingai paženklino kova su imperatoriumi Henriku V. Šis, paskyręs antipopiežių, neilgai trukus privertė Gelazijų bėgti iš Romos. Tremtyje priėmęs kunigo ir vyskupo šventimus, popiežius ekskomunikavo imperatorių ir, remiamas normanų, po keturių mėnesių grįžo į Romą. Vis dėlto popiežiui, priešininkų užpultam per Mišias, netrukus teko vėl bėgti iš Romos. Šį kartą patraukęs į Prancūziją, Gelazijus II pakeliui konsekravo garsiąją Pizos katedrą. Šešiasdešimties metų amžiaus nesulaukęs popiežius netrukus mirė kitoje garsioje vietoje – Kliuni abatijoje, kaip ir derėjo benediktinų vienuoliui…
Prieš 200 metų, 1819 m. sausio 9 d., mirė slovėnų poetas ir rašytojas, kunigas pranciškonas Valentinas Vodnikas (g. 1758 m.). Svarbiausi jo gyvenimo metai prabėgo Liublianoje, anuomet priklausiusioje Austrijos imperijai. Čia Vodnikas įstojo į pranciškonų ordiną, studijavo, vėliau pats dėstė licėjuje, o 1797–1800 m. leido pirmąjį laikraštį slovėnų kalba. Slovėnų pranciškonas stačia galva nėrė į Apšvietos epochos kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo sūkurį: Napoleono karų metais karštai rėmė Prancūziją ir įtikino prancūzų administraciją plačiau vartoti slovėnų kalbą, spausdino nesudėtingas, patriotinio pasididžiavimo savo tautos kalba, žeme ir paveldu kupinas eiles, rašė gramatikas, parengė pirmąjį kulinarijos vadovėlį slovėnų kalba, į savo gimtąją kalbą išvertė pirmąjį akušerijos vadovėlį. 1813 m. į slovėnų žemes grįžus Habsburgų valdžiai, į Vodniką buvo žiūrima su nepasitikėjimu ir likusius metus jis praleido išstumtas iš viešojo gyvenimo.
Prieš 100 metų, 1919 m. sausio 10 d., mirė architektas ir skulptorius Antanas Vivulskis (g. 1877 m.). „Lietuviškasis Gaudis“ (anot Gražinos Mareckaitės), jaunystėje svarstęs rinktis dvasininko kelią, galiausiai pasirinko pasauliečio apaštalavimą: „Kūryba jam buvo gyvo tikėjimo įmedžiaginimas, kuriame jis visas dalyvavo.“ (Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė) Išėjęs vidurinį mokslą Mintaujos ir Chyrovo jėzuitų gimnazijose, Vivulskis keliolika metų studijavo ir kūrė Vienoje ir Paryžiuje, apvažiavo daugelį Europos kraštų ir tapo plačiausią kultūrinį horizontą įgijusiu Lietuvos menininku. Šlovę ir žinomumą jam atnešė 1910 m. Krokuvoje pastatytas Žalgirio mūšio paminklas.
Vis dėlto svarbiausi Vivulskio kūriniai buvo sukurti Lietuvoje – Trys Kryžiai ir Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia Vilniuje, ir Apsireiškimo koplyčia Šiluvoje. Čia architektas pasireiškė ir kaip techninis inovatorius (pirmasis Lietuvoje panaudojo gelžbetonines konstrukcijas), ir kaip dvasingas vizionierius tuo pačiu metu. Deja, istorija buvo negailestinga ir pačiam kūrėjui (mirė nesulaukęs nė 42-jų metų amžiaus), ir jo statiniams (liko stovėti tik Šiluvos koplyčia). Trys Kryžiai buvo susprogdinti, nebaigta statyti Jėzaus Širdies bažnyčia 1962 m. rekonstruota į Statybininkų kultūros namus, o joje palaidoti architekto palaikai perkelti į Rasų kapines.
Petro Rimšos pastebėjimu, Vivulskiui katalikybė reiškė daugiau už tautybę. Lietuviu save laikiusiam, bet daugiausia lenkiškai kalbėjusiam menininkui kur kas labiau už moderniųjų nacionalizmų batalijas ir už savąjį ego rūpėjo Dievo, Tėvynės ir artimo meilė. Ji ir išvedė sergantį džiova (ja užsikrėtė slaugydamas bičiulį) architektą į speiguotas Vilniaus gatves. Užsirašęs savanoriu ginti miestą nuo bolševikų, Vivulskis 1919 m. sausio 3 d. naktį ėjo sargybą prie namo Užupio g. 5. Paryčiais jo pakeisti atėjusiam sušalusiam savanoriui jis, kaip šv. Martynas, atidavė savo milinę („Imk, bičiuli, vilkis, tau jos reikia labiau“) ir, vienmarškinis grįždamas namo, mirtinai peršalo. Šį įvykį Užupio gatvės praeiviams netrukus primins milinės skulptūra-horeljefas ant minėtojo namo; jos atidengimas turėtų įvykti 2019 m. sausio 10 dieną, minint 100-ąsias Vivulskio mirties metines.
Prieš 75 metus, 1944 m. sausio 25 d., pirmąja Anglikonų Bažnyčios kunige įšventinta Florensė (Florence) Li Tim-Oi (1907–1992 m.). Tai įvyko gerokai (30 metų) anksčiau, nei Anglikonų Bažnyčioje oficialiai pradėta taikyti moterų kunigystės praktika. Kinijos-Japonijos karo metais nusiųsta į Makao padėti pabėgėliams tenykštėje protestantų koplyčioje, kinų kilmės anglikonė 1941 m. Honkonge buvo įšventinta diakone. Vėliau, dėl karo veiksmų nebelikus galimybių jokiam anglikonų dvasininkui atvykti į neutralų Makao miestą, Honkongo vyskupas, susitikęs su fronto liniją perėjusia 36 metų amžiaus Florense, įšventino ją kunige, taip įgaliodamas teikti sakramentus Makao bendruomenės anglikonams. Karui pasibaigus Florensė Li Tim-Oi kunigės pareigų nebevykdė, tačiau šventimų neišsižadėjo. Tris dešimtmečius gyvendama komunistinėje Kinijoje ir dirbdama fabrike, ji negalėjo atvirai išreikšti savo krikščioniško tikėjimo. Vėliau išvyko į Kanadą; ten sulaukusi savo kunigystės pripažinimo, gyveno iki mirties.
1969 m. sausio 30 d. mirė Dominykas Piras (Dominique Pire) OP, Nobelio taikos premijos laureatas. 1910 m. Belgijoje gimęs Žoržas Piras (Georges Pire) dar ankstyvoje vaikystėje patyrė pabėgėlio dalią: prasidėjus I pasauliniam karui, su tėvais pasitraukė į Prancūziją. Sulaukęs aštuoniolikos, įstojo į dominikonų ordiną; 1932 m. davė įžadus, pasirinkdamas Dominyko vardą. Po teologijos ir socialinių mokslų studijų apsigynė teologijos doktoratą ir kurį laiką dėstė Belgijoje. II pasaulinio karo metais aktyviai talkininkavo antinacinės rezistencijos veikloje, o pokariu susirūpino išvietintų asmenų (DP, arba dipukų) padėtimi Europoje. Brolis Dominykas įkūrė organizaciją „Pagalba išvietintiems asmenims“ ir XX a. 6 dešimtmetyje pastatė pabėgėliams skirtų gyvenviečių Vokietijoje ir Austrijoje. Už šią veiklą 1958 m. buvo pagerbtas Nobelio taikos premija, tačiau nenurimo. Įkūrė „Taikos universitetą“, kuriuo siekta geresnio tarpusavio supratimo ir konfliktų šeimoje bei darbe prevencijos. Kovai su skurdu trečiojo pasaulio šalyse Taikos premijos laureatas inicijavo „Taikos salas“ – ilgalaikius vystymo projektus, skirtus daugiausia Afrikos ir Pietų Amerikos šalių kaimo gyventojams. Ir nors brolį Dominyką Viešpats pasišaukė jau prieš pusę amžiaus, jo kurtos organizacijos tebegyvuoja – kaip ir steigėjo tikėjimas, kad „galbūt nėra tikresnio kelio pasiekti taikos, kaip pradėti nuo mažų gerumo salų ir oazių, kurios nuolat daugėtų ir drauge apjuostų pasaulį“.
2019-aisiais ne viena Lietuvos šventovė minės savo pirmojo paminėjimo arba dabartinės bažnyčios statybos sukaktį. Dažnai šių progų neįmanoma susieti su konkrečia metų diena, tad tokio pobūdžio jubiliejus, kuriuos švęs įvairios Panevėžio, Telšių, Vilniaus ir Vilkaviškio vyskupijų parapijos, galime prisiminti metų pradžioje. Prieš 300 m. pirmą kartą paminėta Nemunėlio Radviliškio koplyčia (1719), o prieš 250 m. – Palėvenėlės koplyčia (1769); ilgainiui jos išaugo į Panevėžio vyskupijos parapijų šventoves. Prieš 250 m. pastatyta Veiviržėnų bažnyčia (1769), prieš 200 m. – Skapiškio ir Paringio bažnyčios (1819), prieš 150 m. – Plokščių ir Vainuto bažnyčios (1869). Tais pačiais 1869 m. įsteigta bažnyčia Ropkojuose, o Dūkštų bažnyčia kuriam laikui paversta stačiatikių cerkve.
Dr. Liudas Jovaiša
