01
06 /
2015
RUBRIKĄ REMIA SRTF:
Birželio pradžioje švenčiamos Devintinės – Švenčiausio Jėzaus Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė – vėl visus pakvies ne tik į šventišką procesiją, bet ir iš naujo atrasti Eucharistiją, kaip svarbiausią mūsų krikščioniško gyvenimo ir veiklos, kaip šventumo, į kurį visi esame pakviesti, šaltinį. Tikėjimo metais švęsdamas Devintines, popiežius Pranciškus sakė, kad ši iškilmė – tai raginimas atsiversti ir tikėti Apvaizda. Tai raginimas dalytis su kitais žmonėmis tuo, ką turime, net jei turime nedaug. Tai raginimas neužsidaryti savyje.
Per Devintines Eucharistijos slėpinį apmąstyti šįkart mus kvies ir dailininko Sebastiano Melchioro Korniu (Sebastien Melchior Cornu, 1804–1870 m.) nutapytas angelas, laikantis Ostiją. Paveikslas sukurtas apie 1860 m. Eliziejaus rūmų koplyčiai (dabartiniai Prancūzijos prezidento rūmai). 1853 m. imperatorius Napoleonas III vedė Eugeniją de Montijo, kuri buvo kilusi iš Ispanijos, o išsilavinimą gavusi Prancūzijoje, Švč. Jėzaus Širdies vienuolyne. Ji buvo nuoširdžiai praktikuojanti katalikė, labai pamaldi ir uoli Bažnyčios dukra. Tad imperatoriui nusprendus atnaujinti rūmus, buvo įrengta ir koplyčia, kurios darbai patikėti architektui Ėženui Lakrua (Eugene Lacroix) ir dailininkui Sebastianui Melchiorui Korniu, pagarsėjusiam istorinio žanro tapytojui. Koplyčios centre dailininkas pavaizdavo Jėzų Kristų ir du angelus, kurių vieną, laikantį Ostiją, ir matome „Magnificat“ viršelyje, o kitas angelas laiko taurę. Koplyčioje buvo 12 nišų, kurios tradiciškai mąstant tiesiog prašėsi papuošiamos apaštalais arba populiariais Bažnyčios šventaisiais. Tačiau į jas dailininkas patalpino šventuosius, gyvenusius Prancūzijoje. Amžininkas Anri Delabordas (Henri Delaborde), rašęs apie šią koplyčią, retoriškai klausia: „Kodėl gi reikėtų tiems, kuriems patikėtas uždavinys vadovauti pasaulyje, pasiūlyti atsiskyrimo nuo pasaulio idealą. […] Argi ne pati geriausia proga priminti, kad valdžia ne mažiau kviečia rodyti Dievo meilę nei atsiskyrėlio grota ar vienuolio celė ir kad Prancūzijoje, šioje šventojo Karolio Didžiojo ir šventojo Liudviko karalystėje, yra puikių tikėjimo pavyzdžių, jie taip pat buvo drąsūs ir apdovanoti politikai.“
Koplyčia buvo įrengta XIX a. viduryje, tuo metu, kai Bažnyčia Vakaruose, o ypač Prancūzijoje, po revoliucijos patyrusi daug smūgių, pradėjo atsigauti ir išgyveno tikrą pakilimą. XIX a. vidurys – didžiųjų Mergelės Marijos apsireiškimų metas, Švč. Jėzaus Širdies kulto skleidimasis, Arso klebono, šio ypatingo Eucharistijos mylėtojo, epocha. Prisilietęs prie tūkstančių žmonių gyvenimų, jis kvietė juos tikram atsivertimui. Bažnyčia ieškojo išgrynintos, didingos liturgijos, ypač buvo mėgstamos iškilmingos ceremonijos, procesijos, iš kurių didžiausia ir svarbiausia buvo Dievo Kūno procesija. Devintinės, arba Švenčiausio Jėzaus Kūno ir Kraujo šventė, – tai viduramžių dovana, 1264 m. įsteigta popiežiaus Urbono IV. Viduramžiais buvo sukurti nuostabiausi eucharistiniai himnai, didingos dangų siekiančios katedros turėjo būti vertos pagarbinti jose esantį Kristų.
Kai tik Bažnyčia atgimdavo ir atsinaujindavo, ji visada gręždavosi prie ištakų, tikinčiuosius kreipdama prie esminių dalykų. Tad neatsitiktinai kontempliatyvus ir į slėpinį susitelkęs Sebastiano Korniu angelas ir valdžios žmonėms turėjo priminti, kad visa veikla bei tarnystė turėtų kilti iš Eucharistijos. Racionalistiniam ir vis labiau įsigalinčiam materialistiniam mąstymui privalu priminti tradicines Bažnyčios puoselėjamas vertybes. „Parodykit man angelą, ir aš jį nupiešiu“, – kandžiai sakydavo Sebastiano amžininkas dailininkas Gustavas Kurbė (Gustave Courbet). Tačiau Bažnyčia tiki, jog angelai yra bekūnės dvasios, kurios kartais gali įgauti ir regimą pavidalą, kad būtų atpažįstamos. Ilgaamžė Bažnyčios tradicija patvirtina angelų dalyvavimą žmogaus gyvenime, o ypač per šventąsias Mišias. „Švęsdami Eucharistiją, mes jau dabar jungiamės su dangaus liturgija ir iš anksto ragaujame amžinojo gyvenimo. Liturgijoje Bažnyčia vienijasi su angelais, šlovindama triskart šventą Dievą“, – moko Katalikų Bažnyčios Katekizmas (1326, 335).
Šventasis Chrizostomas patikina, kad angelai ypač susiburia bažnyčioje. „Žinoma, jūs galite melstis namuose, – sako jis. – Tačiau tai ne tas pats, kas bažnyčioje. Ne tik žmonės, bet ir angelai meldžiasi ir adoruoja šioje šventoje vietoje, rodydami Dievui Jėzaus Kūną ir melsdamiesi už žmones.“ Chrizostomas pasakoja apie vieną šventąjį, kuris šv. Mišiose per Aukojimą regėjo „daugybę angelų, kurie staiga nusileido į šventovę, priėmę žmogišką pavidalą, apsirengę spindinčiais drabužiais. Apsupę altorių, jie stovėjo pagarbiai nuleidę galvas, tarsi būtų rūmuose didžio karaliaus akivaizdoje.“
Mene Eucharistija dažniausiai vaizduota jos įsteigimo metu per Paskutinę vakarienę. Šiame siužete nuo seniausių laikų akcentuojamas vienas iš dviejų aspektų: arba Eucharistijos sakramento įsteigimas, arba, ypač Renesanso dailėje, pranešimas apie būsimą išdavystę. Pabrėžiant Eucharistijos įsteigimą, ant pailgo stalo, už kurio sėdi Jėzus su dvylika apaštalų, paprastai išryškinama taurė. Kristus dažniausiai vaizduojamas centre, laiminantis duoną arba dalijantis ją mokiniams. Baroko dailėje galime matyti šventuosius, priimančius Komuniją iš paties Jėzaus, Mergelės Marijos rankų arba iš angelų. Įspūdingiausia – reali Komunija, kurią 1916 m. jau kelintą kartą pasirodęs angelas suteikė Fatimos piemenukams, ruošdamas vaikus susitikimui su Švč. Mergele Marija.
O kokią žinią šiandien mums bando perteikti šis angelas, tyliai išprašytas iš prezidento rūmų, sustabdantis vieną kitą žvilgsnį Luvro muziejuje, o dabar mus lydėsiantis visą mėnesį? Nors ir pavaizduotas turintis kūną, baltais drabužiais ir rausvais sparnais, angelas tuo pat metu atrodo ir nematerialus. Ramus, susitelkęs, jis ir mus kviečia kontempliuoti Duonoje save dovanojantį Jėzų. Žvelgdamas į šį angelą, regis, girdi šventojo Arso klebono žodžius, kuriais jis ragina pajusti, kokiu būdu angelai adoruoja Jėzų, kad ir mes galėtume jais sekti, kiek tik įmanoma: „Ak, jei mes turėtume angelų akis ir taip, kaip mato jie, regėtume Jėzų Kristų, realiai esantį čia, ant altoriaus, ir žvelgiantį į mus, kaip mes Jį mylėtume!“
Jolanta Stupelytė
