01
06 /
2017
Evangelija pagal Morkų, 12, 1–12
Ir pradėjo Jėzus kalbėti jiems palyginimais: „Vienas žmogus įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą ir pastatė bokštą. Paskui išnuomojo jį vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį. Atėjus metui, jis nusiuntė pas vynininkus tarną atsiimti iš vynininkų savosios vaisių dalies. Tie pačiupo jį, sumušė ir paleido tuščiomis. Tuomet jis vėl nusiuntė pas juos kitą tarną, o tie jį sužeidė į galvą ir iškoneveikė. Jis pasiuntė dar vieną, bet tą jie nužudė; ir dar daugelį kitų tarnų, kurių vienus jie primušė, kitus nužudė. Dar vieną turėjo – mylimąjį sūnų. Jį nusiuntė pas juos paskutinį, sakydamas sau: ‚Jie drovėsis mano sūnaus.‘ Bet vynininkai ėmė tartis: ‚Tai įpėdinis. Eime, užmuškime jį, ir mums atiteks jo palikimas.‘ Ir nutvėrę nužudė jį ir išmetė laukan iš vynuogyno. Ką darys vynuogyno savininkas? Jis ateis, išžudys vynininkus ir atiduos vynuogyną kitiems. Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose: Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir mūsų akims tai nuostabą kelia.“ Anie suko galvą, kaip jį suimti, tačiau bijojo minios. Mat suprato, kad palyginimas buvo jiems taikomas. Tad, palikę jį, pasitraukė.
Jėzus pasako šį palyginimą Jeruzalėje tuo metu, kai jau vyko aštri polemika su žydais. Palyginimas prasideda beveik pažodine citata iš pranašo Izaijo knygos: Tebūna man leista giedoti savo mylimajam mano meilės giesmę apie jo vynuogyną: Mano mylimasis turėjo vynuogyną derlingos kalvos atšlaitėse. Jis išpureno žemę, išrinko iš jos akmenis ir apsodino rinktinėmis vynuogėmis. Viduryje pastatė bokštą sargui, įsirengė jame net vyno spaudyklą. Tada tikėjosi, kad jis augins vynuoges, bet priaugino rūgštuogių.
Jėzaus klausytojai neabejotinai žinojo šį tekstą ir lengvai suprato, kad palyginimas kalba apie Izraelio tautą, kadangi būtent ji yra Jahvės vynuogynas, dėl kurio Jis tiek daug yra padaręs iš meilės. Vynuogyno įveisimo darbą galima būtų palyginti su ilgu ir kruopščiu pasaulio kūrimo darbu. Vynuogyno savininkas, kaip pasakoja pranašas Izaijas, panaudojo visą savo kūrybinę energiją, visus savo talentus, sudėjo visą savo meilę. Užbaigęs savo darbą šeimininkas išnuomojo jį darbininkams ir išvyko.
Vadovaudamiesi žmogiška priežasties ir pasekmės ryšio logika jau čia galėtume įžvelgti pirmą šeimininko klaidą. Jeigu jis taip mylėjo savo vynuogyną, įdėjo į jį tiek triūso, argi galima buvo atiduoti jį į nepatikrintas rankas? Šeimininkas patikėjo jį atsitiktiniems žmonėms, kurie ne tik kad nebuvo jam lojalūs, bet tapo jo tarnų ir galiausiai jo sūnaus galvažudžiais. Nesunku nuspėti, kad toks lengvabūdiškas šeimininko elgesys ilgai nelaukus duos vaisių. Šioje vietoje prasideda „Dievo silpnumo istorija“: Dievas viską, ką turi brangiausio, patiki „atsitiktiniam žmogui“, „atsitiktiniam“ reiškia – kiekvienam žmogui. Štai silpnumas Dievo, kuris myli žmogų ir nepaisydamas visų akivaizdybių pasitiki jo žmogiška laisve.
Atėjus metui atsiimti vaisių dalį, šeimininkas siunčia į vynuogyną tarnus. Šeimininkas iš begalinio pasitikėjimo darbininkais rizikuoja ne tik savo tarnų pažeminimu ir paniekinimu, bet ir jų gyvybe. Tuo tarpu darbininkai ne tik maištauja, bet elgiasi nusikalstamai. Jie net nemano laikytis susitarimo. Galėtume pamėginti atkurti darbininkų mąstymo būdą: „Šeimininkas toli. Mes sunkiai dirbame ištisus metus. Tiesa, šeimininkas daug investavo į šį vynuogyną, bet dabar visiškai juo nesirūpina. Nejaugi jis nesuvokia, kad pasaulyje valdo tas, kas yra stipresnis? Šeimininkas turėtų būti arba labai silpnas, arba labai naivus, jeigu siunčia savo tarnus po vieną be jokios apsaugos atsiimti vaisių dalies. Nieko jam neduosime ir pažiūrėsime, kokia bus jo reakcija.“ Darbininkai elgiasi kaip mokiniai neklaužados mokykloje. Kada į klasę ateina nauja mokytoja, žingsnis po žingsnio jie bando jos kantrybę ir laukia reakcijos.
Dabar pamėginkime įsijausti į šeimininko mąstymą, kurį mums ir siekia pateikti Jėzus, pasakodamas šį palyginimą. Tiesa, šeimininkas yra galingas valdovas, turintis didelę kariuomenę, tačiau dėl kažkokių priežasčių nemėgsta smurtauti. Todėl nepaisydamas tikrovės akivaizdumo visiškai tiki darbininkų gera valia ir siekia su jais susitarti geruoju. Galbūt jis mano, kad išėjo kažkoks nesusipratimas, kurį pagaliau išspręs jo sūnus ir toliau jau tikrai sklandžiai bendradarbiaus.
Tačiau darbininkai mąstė visiškai kitaip. Kai pamatė sūnų, jie anaiptol neišsigando. Jie taip pat neturėjo nė menkiausio noro su juo diskutuoti ir aiškintis. Jeigu jie paniekino ir išžudė šeimininko tarnus, kodėl tuomet turėtų paisyti jo sūnaus? Smurtas ir prievarta tapo jų vieninteliu tikru gyvenimu būdu. „Jeigu šeimininkas nesugebėjo mūsų nubausti pirmą ir kelintą kartą, – mąsto darbininkai, – tai nieko nesugebės ir dabar. Dabar tai jau tikrai aišku, kad šeimininkas nesugeba nieko ir yra silpnas! Nužudę jo sūnų, pagaliau baigsim šią istoriją ir vynuogynas bus mūsų.“
Šeimininkas siųsdamas savo sūnų rizikuoja viskuo, bet nepaisant visiško akivaizdumo, tiki darbininkais. Šeimininko silpnumas kyla ne iš to, kad jis neturi kariuomenės, bet iš pasitikėjimo ir meilės darbininkams. „Jie juk negali nepastebėti, – galvoja šeimininkas, – kaip labai jie man rūpi.“
„Dievo silpnumas“ Jėzuje Kristuje glūdi begaliniame Dievo pasitikėjime žmogumi, neįtikėtinoje Jo meilėje žmogui. Begalinis pasitikėjimas, begalinė meilė verčia Dievą, žmogiškai žvelgiant, elgtis „nelogiškai“. Dievas Jėzaus asmenyje, panašiai kaip vynuogyno šeimininkas, stato viską ant vienos kortos ir rizikuoja viskuo. Meilė niekada nepažeidžia laisvės. Dievas visuomet žmogaus laisvės akivaizdoje tampa nuolankus ir silpnas. Dievas kiekvieno žmogaus istorijoje rizikuoja „asmeniškai“ būti nuteistas, atmestas, paniekintas, sumuštas, nukryžiuotas.
Klaiki mūsų laisvės pasekmė yra galimybė pasakyti Dievui „NE“. Ši galimybė leidžia žudyti šeimininko tarnus ir jo sūnų – Jėzų Kristų – Dievo Sūnų. Kiekvienas žmogus, kaip ir vynuogyno darbininkai, gali klaidingai įvertinti savo santykį su Dievu. Žmogus gali pasipriešinti Dievui, sulaužyti sandorą, atmesti įsakymus, skriausti savo artimą ir kartu pastebėti, kad už visa tai nėra jokios bausmės. Gyvenimas eina toliau. Niekas nebaudžia. Kartą pabandęs, žmogus mato, kad tai apsimoka, kad tai yra geras gyvenimo būdas. Sąžinės priekaištai pamažu slopsta. Pirmos baimės, kad Dievas gali nubausti liga, mirtimi, nesėkme ir pan. tampa jau tik asmeninių baimių projekcijomis į Dievą. Toks žmogus greitai įsitikina, kad iš Dievo pusės jam nieko negresia. Pavyzdžiui, nepaisome maldos, meldžiamės paviršutiniškai, paskui visai nebesimeldžiame, neatliekame išpažinties, nedalyvaujam šv. Mišiose – ir nieko blogo neatsitinka. Kitas pavyzdys. Turime šeimą, vyrą, žmoną – visus iš santuokos išplaukiančius įsipareigojimus ir leidžiamės į kažkokius dviprasmiškus emocinius santykius; laikui bėgant įeiname vis giliau ir pilniau. Galiausiai prieiname prie išdavystės ir neištikimybės. Nors ir baiminamės, kad kažkas gali atsitikti, tačiau nieko tokio nenutinka. Pamažu įsitikiname, kad galime susidėlioti „ramų“ dvigubą moralinį gyvenimą. Tokiais moralinio susipainiojimo laikotarpiais galime netgi jaustis laimingi ir patenkinti gyvenimu. Po truputį galime išmokti bet kokios neteisybės, kuri – mums atrodo – gali praeiti nepastebėta ir nebaudžiama. Tačiau tokios mūsų nuojautos, panašiai kaip ir vynininkų žmogžudžių, yra apgaulingos. Vynuogyno šeimininkas nėra silpnas ir bejėgis žmogus. Tai parodo tolimesnė palyginimo dalis: Ką darys vynuogyno savininkas? Jis ateis, išžudys vynininkus ir atiduos vynuogyną kitiems.
Jėzaus kančia ir kryžius parodo ne tik Dievo silpnumą, bet ir Jo dievišką galią. Jėzaus kančia ir kryžius yra siaubinga žmogaus laisvo pasirinkimo pasekmė. Tuo tarpu Dievas per Jėzaus laisvą pasirinkimą vykdyti Tėvo valią ir būti silpnam žmogaus laisvės akivaizdoje žmogų išlaisvina iš nuodėmės ir mirties. Visi mes lyg avys pakrikome, kiekvienas eidamas savuoju keliu, o VIEŠPATS uždėjo ant jo kaltę mūsų visų – sakė pranašas Izaijas. Dievas Jėzaus asmenyje panoro, kad nuodėmės prakeiksmas kristų ant Jo.
Jėzus jiems pasakė: Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose: Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir mūsų akims tai nuostabą kelia. Išmestas iš vynuogyno ir nužudytas Sūnus taps kertiniu Naujojo Dievo pasaulio akmeniu. Šeimininkas būtent per tą išmestą ir nužudytą Sūnų apreiškia savo galią: Tuomet danguje pasirodys Žmogaus Sūnaus ženklas, (…) ir pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį dangaus debesyse su didžia galybe ir šlove. Jis pasiųs savo angelus, kurie skardžiais trimitų garsais surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo vieno dangaus pakraščio iki kito (Mt 24, 30–31). Kas nukris ant to akmens, tas suduš, o ant ko akmuo užgrius, tas bus sutriuškintas (Mt 21, 44). Atmesta meilė, piktas pasinaudojimas pasitikėjimu galiausiai atsisuka prieš žmogų. Dievas nieko neteisia ir nebaudžia. Žmogus per nuodėmę pats save atskiria nuo gyvenimo šaltinio ir meilės ir tokiu būdu žiauriai save nubaudžia. Kas klausys mano žodžių, bet jų nesilaikys, to aš neteisiu – sako Jėzus – nes atėjau ne teisti pasaulio, bet gelbėti (Jn 12, 47). Dievo teismu yra Jo begalinis gailestingumas. Žmogų teisia jo paties nuodėmė, kuriai jis patikėjo ir pavedė savo gyvenimą. Neretai žmogus pats sutraukydamas gyvybę teikiančius meilės saitus jau čia, žemėje, paverčia savo gyvenimą pragaru. Žmogaus gyvenimas be meilės visada yra pragaras tiek čia žemėje, tiek amžinybėje.
Nuoširdžiai prašykime sau malonės įeiti į „Dievo silpnumo“ slėpinį, kuriame mes galime pažinti begalinio Dievo pasitikėjimo žmogumi paslaptį. Prašykime, kad galėtume prisiliesti prie begalinės Dievo meilės kiekvienam iš mūsų. Melskimės, kad priimtume Jėzaus kryžiuje apreikštą „Dievo silpnumą“ kaip Jo galios apsireiškimą; galios, kuri nesitapatina su smurtu, prievarta ar žmogaus laisvės suvaržymu. „Dievo silpnumas“ tai nėra vien tik „retorinė figūra“. Dievas nevaidina silpno, Jis yra silpnas, kai įeina į dialogą su laisvu žmogumi. Dievas nevaržo žmogaus laisvės, bet ją gerbia netgi savo Vienatinio Sūnaus mirties kaina. Tėvas atidavė savo Sūnų į darbininkų rankas ne kaip į priešų rankas, bet tų, kuriais be galo pasitikėjo. Tėvas nuolat su begaliniu pasitikėjimu atiduoda savo Sūnų į mūsų rankas, kad mes Jį priimtume kaip Sūnų ir Jame atpažintume begalinę Šeimininko – Tėvo – meilę.
Kun. Vladimiras Solovej
Vilniaus Pal. Jurgio Matulaičio parapija
