Simeonas ir Ona šventykloje

Vasario liturgijai prasidedant Kristaus Paaukojimo (Grabnyčių) švente, „Magnificat“ viršelyje žvelgiame į šv. Luko Evangelijoje aprašytą įvykį, vaizduojamą genialiojo „Olandijos aukso amžiaus“ tapytojo Rembranto (Rembrandt Harmenszoon van Rijn, 1606–1669), gyvenusio Leidene ir Amsterdame.

Jėzaus paaukojimo šventykloje sceną menininkas tapė daug kartų, vis naujai apmąstydamas jos prasmę. Senojo Testamento pranašysčių išsipildymas Kristaus gyvenime ir aukoje, Senojo ir Naujojo Testamentų vienybė, judėjų ir krikščionių dialogas – tai temos, kurias menininkas užkoduodavo vaizduodamas šią evangelinę sceną, prasmingai parinkdamas ir keisdamas jos kompozicijos detales. Šios temos buvo aptariamos įvairių pakraipų protestantų, katalikų, judėjų bendruomenėse, glaudžiai įsikūrusiose XVII a. Amsterdame.

Leidinio viršelyje matomas kūrinys „Simeonas ir Ona šventykloje“ (1627) yra pati ankstyviausia „Paaukojimo šventykloje“ versija, ją tapydamas menininkas buvo sulaukęs tik dvidešimt vienų metų. Tuo laiku jis dar gyveno Leidene, buvo ką tik pradėjęs savarankišką tapytojo karjerą, savo kūrinius žymėjo RHL (Rembrantas Harmensonas Leidenietis). Dar nebuvo atėjęs laikas pasirašyti vien vardu, prilyginant save didiesiems renesanso meistrams Leonardui, Rafaeliui, Mikelandželui. Paveikslo ikonografijoje dar neįžvelgsime krikščionybės ir judaizmo suartėjimo idėjų atspindžio, būdingo vėlesniems meistro darbams. Čia susitelkta į du svarbiausius šv. Luko aprašyto įvykio momentus – šv. Simeono pranašystę ir šv. Onos šlovinimą.

„Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, [Juozapas ir Marija] nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, – kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui, – ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: Porą purplelių arba du balandžiukus.

Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją. Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą“ ( Lk 2, 22–27).

„Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo“ (Lk 2, 36–38).

Vaizduojamoje scenoje surinkti visi Evangelijos tekste minimi asmenys. Susibūrę menkai apšviestame šventyklos kampe už masyvios kolonos, jie atrodo atsiriboję nuo pagrindinėje erdvėje vykstančių apeigų. Abu tėvai suklupę prieš ką tik pranašo atpažintą ir apreikštą Atpirkėją. Simeonas, palinkęs į priekį taip, kad jo laikomas Kūdikis beveik slysta nuo kelių, paliečia Marijos ranką įsakmiu ir kartu guodžiančiu gestu. Motina atrodo sukrėsta Simeono ištartų žodžių: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“ (Lk 2, 34–35). Pranašė Ona, tarsi įgarsindama šią nebylią akimirką, šlovina Dievą ir skelbia apie Kūdikį visiems (žr. Lk 2, 38). Tie „visi“ galbūt esame mes, stebintys šią paslaptingą sceną. Iš pirmo žvilgsnio truputį keistai atrodanti, lyg „iškritusi iš grupės“, pranašės Onos figūra iš tiesų yra labai svarbi – ji savo energingais gestais skleidžia gerąją žinią į pasaulį.

Vėlyvuose kūriniuose ta pačia tematika Rembrantas daug dėmesio skyrė šventyklos interjerui, vyriausiojo kunigo bei kitų tarnautojų aprangos detalėms, šventykloje vykstančiam ritualui, taip įrašydamas Jėzaus atpažinimo šventykloje momentą į Senojo Testamento istoriją. Šiame paveiksle to nėra, čia labiau pabrėžtas įvykio paslaptingumas ir intymumas, tarsi tai būtų šv. Kalėdų paslapties tęsinys. Maždaug mūsų aptariamo kūrinio atsiradimo laiku Rembrantas pradėjo eksperimentuoti su vadinamąja „prožektoriaus“ šviesa, sklindančia iš ryškaus šaltinio ir laipsniškai silpnėjančia, kol dalis paveikslo panyra į gilų šešėlį. Tai matome ir šiame paveiksle, kuriame, aukodamas spalvas ir antraeiles detales, menininkas sutelkė dėmesį į tai, kas svarbiausia. Figūrų ir fono spalvos beveik nesiskiria, o šviesa, sklindanti pro langą, bei paties Kūdikio spindesys apšviečia tik Simeoną ir iš dalies motiną Mariją.

Šviesa (visuomet pagrindinis Rembranto kūrinių elementas), apšviečianti Simeoną su Kūdikiu, ne tik sutelkia mūsų dėmesį, bet turi ir teologinę prasmę. Galima sakyti, kad taip vaizduojamas nušvitimas, kurio metu Simeonas atpažįsta tiesą, anksčiau jam apreikštą Šventosios Dvasios – jis nemirs, kol jo akys išvys „šviesą pagonims apšviesti“ ir „Izraelio tautos garbę“ (Lk 2, 32).

Simeonas ir Ona buvo vieni Rembranto mėgstamiausių Šventojo Rašto personažų. Menininkas ne kartą vaizdavo juos, skirtingais savo gyvenimo laikotarpiais ir prieš mirtį taip pat dirbo prie naujo Simeono atvaizdo. Galbūt jis matė savotiškus kelrodžius šiuose žmonėse, kurie ilgai gyveno taip arti Dievo, kad sugebėjo atpažinti Jėzų kaip laukiamą Gelbėtoją. Ištikima ir pasiaukojanti tarnystė padarė juos atvirus ir imlius Dievo veikimui. Nors Ona ir Simeonas senyvo amžiaus, jų akys mato tai, ko daugelis neįžvelgia. Šie žmonės sugebėjo gyventi viltimi ir lūkesčiu – šio gebėjimo tikėjimo kelionėje norisi palinkėti kiekvienam iš mūsų.

Jurgita Sprindžiūnienė

• «
• »