Simono Marmiono „Sekminės“

Flamandų menininko Simono Marmiono „Sekminės“ – viena iš „Huto Valandų knygos“ iliuminacijų, nutapytų apie 1480 metus. Joje matome Dievo Motiną, apsuptą dvylikos apaštalų, žvelgiančių į dangų, kuriame balandžio pavidalu vaizduojama Šventoji Dvasia, skleidžianti ugnies liežuvius. Primindami saulės spindulius, jie leidžiasi ant apaštalų ir Marijos.

Sekminių vaizdavimui autoriai įkvėpimo semiasi iš Šventojo Rašto: Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti. Jeruzalėje gyveno žydų ir pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi. Pasigirdus tam ūžesiui subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. Lyg nesavi jie nustėrę klausinėjo: „Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? […] Mes visi juos girdime skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis.“ Visi be galo stebėjosi ir nieko nesuprasdami klausinėjo: „Ką tai reiškia?“ O kiti šaipėsi: „Jie prisigėrę jauno vyno.“ (Apd 2, 1–13)

Šiame tekste Mergelė Marija neminima, bet išvada apie jos dalyvavimą padaryta remiantis ankstesniu epizodu: Tuomet jie sugrįžo į Jeruzalę. […] Ten buvo Petras ir Jonas, Jokūbas ir Andriejus, Pilypas ir Tomas, Baltramiejus ir Matas, Alfiejaus sūnus Jokūbas, Simonas Uolusis ir Judas, Jokūbo brolis. Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija bei jo broliais. (Apd. 1, 12–14)

Marijos vaidmuo šiame siužete simbolinis – ji įkūnija pačią Motiną Bažnyčią ir simbolinę apaštalų Motiną. Čia dar neminimas apaštalas Motiejus, vėliau išrinktas vietoj Judo Iskarijoto.

Paveiksle vaizduojamų apaštalų veidai, ypač Marijos, – ramūs. Kai kurių mokinių veiduose atsispindi nuostaba, tačiau dauguma ramiai žiūri į viršų. Nejuntame smarkaus vėjo ūžesio, nematome ir subėgusios didžiai nustebusios minios. Nėra čia sumišimo ar juolab Apaštalų darbuose minimo šaipymosi, kad mokiniai galbūt bus prisigėrę jauno vyno.

Tačiau šiame Sekminių vaizdavime galime įžvelgti gilesnę šventės prasmę, labiau pabrėžiant vidinį įvykį, o ne tiksliai atvaizduojant istorinį, biblinį epizodą. Sekminės yra Švč. Trejybės apsireiškimo kulminacija. Dievas atskleidžia mums savo vidinį gyvenimą. Pvz., Rytų Bažnyčioje per šią šventę išstatoma Švč. Trejybės ikona, nes per Sekmines pasireiškia Dievo vienybė ir trejybė.

Iliuminacijoje Šventąją Dvasią simbolizuoja balandis, nors Lukas tekste jo ir nemini. Taip pat Dvasią simbolizuoja ugnies liežuviai, šioje iliuminacijoje vaizduojami gana neryškiai. Gal jie labiau panašūs į spindulius? Iš tiesų ir nežinome, kaip ten buvo, juk parašyta, kad mokiniams pasirodė tarsi ugnies liežuviai. Tokius įvykius nelengva nusakyti žodžiais. Ugnies liežuviai taip pat gali simbolizuoti ir apaštalų liežuvius, per kuriuos įvairiomis kalbomis prabyla pats Dievas ir kurie, sustiprinti Šventosios Dvasios, kalba apie Jo šlovę ir paskatina atsiversti tūkstančius.

Simonas Marmionas
(apie 1425 m. Amjene – 1489 m. Valansjene)

Tuoj po Simono Marmiono mirties poetas Jonas Lemeras Belgas (Jean Lemaire de Belges) apdainavo menininką, suteikdamas jam „iliuminacijų kunigaikščio“ vardą.

Simonas Marmionas iš tiesų buvo puikus dailininkas ir pasakotojas, jo kūriniuose itin daug dėmesio skiriama šviesai bei vaizduojamų objektų tekstūrai. Taip pat jo darbuose ypač svarbus stebėtoją išsyk patraukiantis psichologinis turinys, kuriamas per žmonių gestus ir veidų išraiškas.

Marmionas buvo kilęs iš menininkų šeimos, gyvenusios Amjene ir greičiausiai jo pirmieji meniniai bandymai vyko tėvo dirbtuvėje. Vėliau jis įkūrė savo dirbtuves Valansjene.

Marmiono karjeroje itin svarbi Burgundijos dvaro valdovų mecenatystė. Vienas žymiausių jo užsakovų buvo ir legendinis bibliofilas bei meno mecenatas kunigaikštis Pilypas Gerasis. Be rankraščių iliuminavimo, jis užsakydavo ir paveikslus, altorius, portretus bei šventines rūmų dekoracijas. Viena įdomesnių ir žymesnių – Fazanų šventė[1] 1454 m., kuriai dekoracijas kūrė apie 30 menininkų, taip pat ir Simonas Marmionas.

Nuo 1470 m. Simonas Marmionas ypač daug dirbo iliuminacijomis puošdamas Valandų knygas, kurių mecenatai daugeliu atveju nežinomi. Šiuo laiku jis nemažai bendradarbiavo su žymiais iliuminatoriais Gente ir Briugėje.

Marmiono, kaip rankraščių iliuminatoriaus, sėkmė bei reputacija buvo pripažinta jo amžininkų ir turėjo didelės įtakos regiono rankraščių iliuminavimo menui.

Flamandų rankraščių iliuminavimas

Rankraščių iliuminavimas – esminė viduramžių meno forma – apogėjų pasiekė Renesanso epochoje. Knygų spausdinimo išvakarėse flamandų iliuminatoriai kūrė itin prabangius ir ekstravagantiškus kūrinius. Šie rankraščiai buvo svarbi valdovų bei jų žmonų, dvariškių ir kitų turtingųjų kolekcijų dalis visoje Europoje: Burgundijos kunigaikščių Flandrijoje, jų įpėdinių Habsburgų Ispanijoje, Vokietijoje ir Flandrijoje, Jorkų ir Tiudorų monarchų Anglijoje, Avizų dinastijos Portugalijoje.

Flamandų rankraščių iliuminavimo klestėjimo amžius buvo apie 1470–1560 m. Rankraščių iliuminatoriai itin daug pasiekė iliuminacijose kurdami šviesą, tekstūrą bei erdvę. Žymūs menininkai – Janas van Eikas (Jan van Eyck) ir Rogiras van der Veidenas (Rogier van der Weyden) – visa tai, savo ruožtu, įkūnijo aliejinės tapybos darbuose.

XV amžiuje Flandrijos rankraščių iliuminavimas labiausiai suklestėjo dėl Burgundijos (dabar – Belgija ir Rytų Prancūzija) kunigaikščių bei jų dvariškių mecenatystės. Iš tiesų prabangi rankraščių puošyba atspindėjo dvaro žavesį ir kerus, dažnai dvaro politika darė įtaką ir pačiam iliuminatoriui bei jo menui. Pvz., apie 1470 m. kai kurių rankraščių krašteliai puošiami kruopščiai atkuriant nuostabiai išaustus brokato drabužius, kuriuos dėvėjo tik Burgundijos dvariškiai. Dar kitų rankraščių puošyboje matome juvelyrinius dirbinius, išdabintus perlais, rubinais bei auksu ar spalvingomis povo plunksnomis. Visa tai – Burgundijos dvaro skonio ir prabangos atvaizdas.

To meto flamandų rankraščių iliuminavimas, būdamas dvaro menu, pirmiausia tarnavo kaip pamaldumo, politikos bei statuso įrankis, kaip įmantrus ir prabangus dvaro galios simbolis. Pavyzdžiui, Pilypas Gerasis[2], vienas svarbiausių mecenatų (užsakęs ir parėmęs maždaug 60-ies rankraščių kūrimą), užsakė „Heno kronikas (Chroniques de Hainaut)“, aiškiai pateisinančias jo valdžios pretenzijas užkariautose žemėse.

„Huto Valandų knyga“

„Huto Valandų knyga“ – tai įspūdingas flamandų rankraštis, vadinamas jo paskutinio savininko Henrio Huto (Henry Huth) vardu, sukurtas apie 1480 m. Gente ir Briugėje. Kaip žinia, „Valandų knygos“, vadinamieji pasauliečių brevijoriai, buvo itin populiarios viduramžiais – dėl to jos kartais vadinamos „viduramžių bestseleriais“. Šios knygos radosi XIII a., daliai pasauliečių itin trokštant maldoje sekti vienuolių pavyzdžiu. Tačiau vienuolynuose naudojami brevijoriai pasauliečiams buvo pernelyg sudėtingi ir didelės apimties. Taip iš brevijorių išsirutuliojo kiek paprastesnė pasauliečiams skirta „Valandų knyga“[3].

Šiandien šios knygos labiausiai žinomos dėl jų įspūdingos puošybos iliuminacijomis. Kadangi iliustracijos tuo metu buvo prabangos dalykas, tokias knygas įsigyti ar užsisakyti galėdavo tik turtingieji.

Pirmasis „Huto Valandų knygos“ savininkas nežinomas, nors kai kuriuose puslapiuose randami inicialai „MY“ ir „YM“, galintys būti raktu, siekiant įminti pradinio knygos savininko bei mecenato vardą. Kai kurie tyrinėtojai spėja rankraščio savininką buvus prancūzą, susijusį su flamandų Habsburgų dvaru, kadangi knygos pabaigoje pridėtos prancūziškos maldos. Kiti mokslininkai tvirtina jį buvus vokiečių kilmės, mat į kalendorių gausiai įtraukta vokiečių šventųjų.

Daugybė rankraščio miniatiūrų buvo nutapytos Simono Marmiono ir jo dirbtuvės mokinių. „Huto valandų knygoje“ yra 24 puslapio dydžio bei 74 mažesnės miniatiūros. Rankraštis saugomas Britų bibliotekoje Londone.

Sekminės

„Atėjus Sekminių dienai visi mokiniai buvo drauge.“ (Apd 2, 1) Kokių Sekminių susirinko švęsti mokiniai?

Iš pradžių Sekminės, švenčiamos praėjus 50-čiai dienų po žydų Velykų, žydams buvo gamtos, derliaus, pjūties šventė, dar vadinta „Savaičių švente“. Vėliau per Sekmines žydai šventė Įstatymo ant Sinajaus kalno gavimą ir su Dievu sudarytą sandorą. Tą dieną, mokiniams susirinkus švęsti žydų Sekminių, išsipildė Jėzaus duotas pažadas. Tądien Dievas sudarė naują sandorą. Jis apsireiškė daug intymesniu būdu, šįkart įrašą palikdamas ne akmens plokštėse, bet žmonių širdyse. Meilė yra svarbiausia.

Sekminės mums yra ir Bažnyčios įsteigimas. Mokinių susibūrimas įkūnija tobulą bendruomenę. Tokią, kuri yra uždegta ta pačia meilės ugnimi, apgaubta tos pačios dieviškosios meilės. Dievas mus suvienija ir tik Jis, ne kas kitas, teikia jėgų būti vieningiems ir mylėti. Taip pat svarbu, kad esame bendruomenė ne sau patiems, bet esame siunčiami į pasaulį.

Agnė Rymkevičiūtė

---

[1]  Fazanų šventė (dar vadinama Fazano priesaika) – 1454 m. vasario 17 d. Lilyje Burgundijos kunigaikščio Pilypo Gerojo surengta puota. Jos tikslas – paskatinti Kryžiaus žygį prieš turkus, kurie prieš metus buvo užėmę Konstantinopolį. Šventėje atgaivintas senovinis romėnų paprotys duoti priesaiką rengtis Kryžiaus žygiui fazano akivaizdoje. Tačiau Kryžiaus žygis niekada neįvyko.

[2] Kunigaikščio Pilypo knygų kolekcija (apie 867 knygos), kurią jis surinko paveldėdamas, pirkdamas, užsakydamas ar gaudamas dovanų, turi istorinę reikšmę ir šiuo metu yra saugoma Karališkoje Belgijos bibliotekoje Briuselyje.

[3] Paprastai „Valandų knygoje“ rasime liturginį kalendorių, trumpas ištraukas iš kiekvienos evangelijos, Mergelės Marijos valandas, Kryžiaus valandas, Šventosios Dvasios valandas, retsykiais – Kančios valandas ar konkrečiam šventajam skirtas valandas. Dažniausiai „Valandų knygoje“ būna ir laidotuvių apeigoms ar metinėms skirtos maldos, septynios atgailos psalmės, litanijos, maldos į Mergelę Mariją bei įvairius šventuosius.

• «
• »