14
02 /
2025
Apie knygos pavadinimą
Šios knygos autoriaus vardas išties nėra Siracidas. Jis knygos pavadinime figūruoja kaip patronimas, t. y. knygos autorius buvo Siracho vaikaitis. Akylas skaitytojas pastebės, jog tekste vardų klausimu esama šiokios tokios painiavos: hebrajiškas rankraštis šį vaikaitį vadina Simonu, Siracho sūnaus Eleazaro sūnaus Jėzaus sūnumi (Sir 50, 27; 51, 30), o graikiškajame tekste jis pristatomas kaip Jėzus, Siracho sūnaus Eleazaro sūnus iš Jeruzalės (Sir 50, 27). Vienaip ar kitaip, jis – Siracho vaikaitis. Senojoje žydiškoje tradicijoje knyga vadinama įvairiai: pavyzdžiui, Talmude – sefer ben siraʼ (Siracho sūnaus knyga), Saadija Gaonas (X a.) ją vadina sefer musar (Mokymo knyga), kiti rabinai – musar ben siraʼ (Siracho sūnaus mokymas), arba – mišle ben siraʼ (Siracho sūnaus posakiai). Krikščioniškoje tradicijoje jau nuo ankstyvųjų laikų ši knyga neretai vadinama ir Ekleziastiko knyga (plg. Vulgatą). Tokį pavadinimą ji gavo kaip tik dėl to, kad ja buvo plačiai remiamasi Bažnyčioje (gr. ekklesia) kaip religinio ir etinio mokymo šaltiniu. Tokia pavadinimų įvairovė jau daug pasako apie Siracido knygą – čia sutelktas ypatingas mokymas, išminties posakiai, Biblijos žmogui buvę ir tebesantys tikėjimo bei etikos kelrodžiais.
Apie knygos autorių, vertėją ir parašymo datą
Kas gi buvo tas Siracho vaikaitis? Iš knygos teksto jį galima atpažinti kaip Jeruzalės išminčių, greičiausiai gyvenusį mokyklos aplinkoje, kur jaunuoliai buvo rengiami kraštui valdyti (Sir 51, 23). Jis atsidėjęs studijavo Įstatymą, Pranašus ir kitus protėvių raštus (Sir 0, 3 [Prologas]; 24, 33), tikėtina, jog buvo valdovų patarėjas (Sir 39, 4), greičiausiai ir aistringas keliautojas (Sir 34, 12; 39, 4). Atkreipkime dėmesį į Sir 39 sk., kuriame piešiamas įspūdingas Raštą išmanančio žmogaus paveikslas. Bibliniame Izraelyje Rašto žinovai visuomet užėmė ypatingą vietą – monarchijos laikais jie buvo politikai, valdininkai, karalių patarėjai, po Babilonijos tremties jie atsidėjo savo tautos teologinių tradicijų ir istorinės atminties puoselėjimui, tapo tikrais išminčiais, mokiusiais tikėjimo kelio ir jame reikalingos sveikos nuovokos. Sir 39 sk. apie Rašto žinovą kalbama intensyviai vartojant veiksmažodžius: jis tyrinėja, brangina ir didžiuojasi Aukščiausiojo Įstatymu, gilinasi į išmintį, ja dalinasi su kitais, keliauja, kad patirtų, kas gera ir pikta kitur, ieško ir šlovina Viešpatį, meldžiasi, dosniai skelbia, ką išmokęs, miręs palieka gerą vardą. Šis Rašto žinovas tvirtai įsišaknijęs Toroje, Aukščiausiojo Mokyme, vis gi jis atviras ir kitai kultūrai – keliauja, nori pažinti, siekia dialogo. Jei tai autobiografinis Siracido knygos autoriaus paveikslas, kaip kad įprasta aiškinti šį skyrių, tuomet šį autorių galime apibūdinti kaip tradicionalistą pačia pozityviausia prasme, t. y. ištikimybė Torai jam yra Dievo, pasaulio ir žmogaus pažinimo ašis, tačiau kitoje kultūroje, jo gyventu laiku – helenizme, jis nemato priešo. Šis iki kaulų smegenų žydas atviras kitai kultūrai, kuri yra kitokia (Sir 39, 4. 10). Vis gi šiame dialoge jis yra budintis ir kritiškas, nes ištikimybė Torai, anot jo, yra bekompromisė.
Manoma, jog Siracido knyga buvo parašyta 190–170 m. pr. Kr., taigi helenistinėje epochoje, tuomet, kai helenizmas žydų atžvilgiu dar nebuvo virtęs prievartos kultūra. Po kelių dešimtmečių šio išminčiaus anūkas apie 132 m. pr. Kr. (Sir 0, 8) jo knygą išvertė iš hebrajų į graikų kalbą, kaip jis Prologe sako, „svetur gyvenantiems, kurie nori įgyti išminties ir yra pasiryžę gyventi pagal Įstatymą“ (Sir 0, 9).
Apie kanoniškumą, arba hebrajiško teksto mįslė
Kad knyga originaliai buvo parašyta hebrajų kalba, kaip Prologe teigia jos vertėjas, patvirtina ir faktas, jog ji buvo cituojama ir rabinų raštuose. Nors ji visada buvo ypatingai vertinama tiek judaizme, tiek krikščionybėje, formuojantis Hebrajų Biblijos kanonui, į jį nepateko, o vėliau į biblinį kanoną jos neįsileido ir protestantybė. Dėl Siracido knygos kanoniškumo išties būta nesutarimų. Vis gi įdomu, jog kontroversiškai vertinamą knygą, pavyzdžiui, Klemensas Aleksandrietis, vienas ankstyvųjų Bažnyčios Tėvų, savo raštuose cituoja daugiau nei 60 kartų.
Hebrajiškasis Siracido knygos tekstas yra tikra mįslė biblinių tekstų istorijoje. Ilgus amžius apie jį nieko nežinota, jo istorija atgimė tik 1896 m. Nuo to laiko senos Kairo sinagogos genizoje (nenaudojamų rankraščių saugykloje) buvo rasta daugybė Siracido knygos hebrajiško teksto fragmentų. 1947 m. prasidėjo atradimai Kumrane (Qumran) – tarp daugybės rankraščių čia taip pat rasta Siracido knygos hebrajiško teksto fragmentų, dar vėliau, 1964 m. jų atrasta Masadoje, vakarinėje Negyvosios jūros pakrantėje. Tyrėjai Masados fragmentus datuoja 100–70 m. pr. Kr., taigi tai yra seniausi šiandien žinomi Siracido knygos rankraščiai. Mokslininkai šiuos fragmentus šiandien vis dar entuziastingai tyrinėja, bando nustatyti skirtingose vietovėse rastų fragmentų tarpusavio ryšius, mėgina atkurti egzistavusių hebrajiškos Siracido knygos tekstų variantus, klausia, iš kurio gi jų vertė autoriaus anūkas. Čia dar reikia įminti daug mįslių. O kol kas mes, pernelyg nesukdami galvos dėl anų fragmentų ar variantų, galime sau skanauti šį įvairiais požiūriais įstabų tekstą.
Apie temų įvairovę
Reikia pasakyti, jog ši knyga, ko gero, nebuvo parašyta per trumpą laiką. Tai veikalas, greičiau panašus į rinkinį įvairių temų ir svarstymų, kuriuos autorius telkė visą gyvenimą, kol galiausiai viską sujungė į vientisą tekstą. Jį skaitydami patenkame į sodrių sentencijų, posakių, patarlių, palyginimų, himnų, poemų, etinių nuostatų, raginimų ir t. t. pasaulį, kuriame tarpusavyje pinasi įvairiausios temos, jos kartojasi, į jas gilinamasi vėl ir vėl.
Apie ką gi mąsto šis Izraelio išminčius? Kad pajustume jo mąstymo plotus, pirmiausia tiesiog vardinkime (svarbiausia, skaitykime tekstą): apie Dievo baimę (Sir 1, 11–21), išmintį ir Torą (Sir 14, 20 – 15, 10; 24 sk.), apie Dievo veikimą pasaulyje (Sir 42, 15 – 43, 33), apie žmogų (Sir 7), žmonių santykius (Sir 9), apie valdovus (Sir 10) ir vargšus (Sir 13), apie nuodėmę (Sir 21), atgailą (Sir 17, 25–32) ir dieviškąjį gailestingumą (Sir 18, 1–14), apie maldą (Sir 36, 1–17), apie protingą ir kvailį (Sir 20, 1–17), apie liežuvį (Sir 5, 13 – 6, 1), gėdos jausmą (Sir 4, 20–28), apie draugus ir priešus (Sir 6, 5–17), apie dosnumą ir šykštumą (Sir 14, 3–10), apie laimę (Sir 14, 1–2) ir t. t. Regis, pro šio išminčiaus akis niekas neprasprūsta, jis įžvalgus, drąsus tarti kandų, bet teisingą žodį, jam rūpi Dievas, pasaulis ir žmogus, juos siejantys saitai, jis mąsto apie šiapus ir anapus, apie žmogaus nelaimę ir laimę, bodisi dviveidyste ir kvailumu, tačiau nė vienam kvailiui – apsimetėliui, išdavikui, kiršintojui, melagiui, ilgaliežuviui ir pan. – neužveria perspektyvos. Kiekvienam, net ir kvailiui, jis sako: „Įsitverk į Viešpaties mokymą!“ Nors šio išminčiaus žodžiuose neretai tvyro sunkus antropologinis realizmas, galiausiai jis niekuomet nenusivilia žmogumi galutinai, nes žino, kokius didžius dalykus kiekvienam į širdį įdiegė Viešpats (Sir 17, 8–12). Žmogaus tikrovė, laimė ir nelaimė – dužlu, dalykus kartais sudėtinga pasverti. Vis gi yra kai kas labai apčiuopiamo, kas žmogaus būvyje sutvarsto duženas: „Venkite viso, kas pikta!“ (Sir 17, 14). Toks Biblijos išminčius. Etikos grynuolis.
Dr. Ingrida Gudauskienė
