Skausmų vyras

Šio mėnesio „Magnificat“ viršelyje – nedidelio formato (49,5×41,6 cm) apie 1480 m. sukurto vitražo paveikslas „Skausmų vyras“.

XV a. antroje pusėje Strasbūre veikė garsios Pėterio Hemelio fon Andlau (Peter Hemmel von Andlau, apie 1420–1506) vitražo dirbtuvės. Įkurtos apie 1447 m., jos veikė iki 1501 m., beveik iki pat garsiojo menininko mirties. Pėteris Hemelis dirbo vienas, tik retkarčiais į pagalbą pasikviesdavo kitus menininkus. Apie 1480 m. jis gavo užsakymą įstiklinti Konstanco kapitulos namų langus. Prie šio užsakymo dirbo keli menininkai. Kapitulos namų langams buvo sukurtas aštuoniasdešimt vieno vitražo ciklas. Išliko tik devyniolika šio ciklo dalių, du jų fragmentai saugomi Metropolitano muziejuje JAV. Tai – šiame „Magnificat“ viršelyje publikuojamas „Skausmų vyras“ ir „Sopulingoji Švč. Mergelė Marija“. „Skausmų vyras“ buvo įkomponuotas rytinio fasado antrojo lango viršutinėje dalyje. Pagal stilistiką jis priskiriamas XV a. pabaigoje kūrusiam menininkui, vadinamajam Lautenbacho meistrui. Šio meistro darbų būta Lautenbacho parapijos namų languose. Šiam pastatui vitražistas vienas pats sukūrė didelį išplėtotą ciklą, liudijusį išskirtinį menininko talentą ir sugebėjimus. Nors tikrasis jo vardas nežinomas, tačiau tyrinėtojai spėja, kad tai galėjo būti anksčiau minėto dirbtuvių savininko Pėterio Hemelio sūnus arba žentas.

Visa vitražų ar bent rytinio antrojo lango ikonografinė panorama nežinoma, tačiau manoma, kad vitražą greičiausiai sudarė centrinė Nukryžiavimo (arba kita Kristaus kančios) scena su lydinčiomis kompozicijomis, kurių dvi yra išlikusios. Niurnbergo Šv. Lauryno bažnyčioje būta vitražo, kurio centrinėje dalyje vaizduojamas Jesės medis, o aplink sukomponuotos kelios scenos, iš kurių dvi yra tokios pat, kaip ir išlikusios iš Konstanco – „Skausmų vyras“ ir „Sopulingoji Švč. Mergelė Marija“. Nors Konstanco vitražų fonuose pavaizduotas vešlių lapinių šakų pynių ornamentas, vokiškai vadinamas Astwerk, atkartoja vėlyvųjų Viduramžių architektūros elementus, tačiau tokia augalo interpretacija sustiprina hipotezę, kad rytiniame lange irgi buvo sudėtinga Jesės medžio kompozicija.

Lautenbacho meistro vitraže vaizduojamas prisikėlęs Jėzus Kristus su nukryžiavimo žaizdomis. Stamboka, santūrios modeliuotės, beveik frontali Išganytojo figūra pavaizduota stovinti neryškiu kontrapostu, kiek pasisukusi į šoną: kairė koja vos sulenkta ir atkišta į priekį. Kairė ranka su ilgais pirštais sulenkta ir pakelta iki peties, dešiniąja rodoma ieties padaryta žaizda. Kūno judesys, anatomija perteikti natūraliai ir tiksliai. Proporcinga kūnui Kristaus galva pasukta link pakeltos rankos. Išganytojo plaukai, suskaidyti vešliomis, rūpestingai sušukuotomis sruogelėmis, galuose užsibaigia garbanomis. Labai realistiškai ir itin kruopščiai pavaizduoti melancholiškos, netgi dramatiškos išraiškos Išganytojo veido bruožai: veidas liesas, dideles į tolį žvelgiančias akis skiria platus tarpuakis, antakių linija tiesi, žvilgsnis mąslus, ilga nosis platoka, daili maža burna putliomis lūpomis. Kristaus barzda modeliuota vešliomis sruogomis ir garbanomis.

Išganytojo figūra apgaubta ilgu apsiaustu. Priekyje jis siekia pusę blauzdų, dešinįjį petį dengia mažiau, o kairėje pusėje draperija uždengia beveik visą ranką iki alkūnės. Plokščios, gilios, negausiai drapiruotos stambokos drabužio klostės perteikia audinio kritimą ir pabrėžia ramų figūros judesį. Dėl apibendrinto, uždaro šio drabužio silueto pagrindiniu figūros akcentu tampa Kristaus rankos, rodančios žaizdas. Tiesa, Kristaus galva su erškėčių vainiku ir dalis apsiausto XIX a. restauruota, tačiau tyrėjai neabejoja, kad toks buvo ir originalus variantas.

„Skausmų vyras“ – vienas populiariausių vėlyvųjų Viduramžių Kristaus atvaizdų. Nors jo kilmės ištakos siekia VIII a., išlikę ankstyviausi pavyzdžiai datuojami XII a., o atvaizdo išplitimui Vakaruose didžiausią įtaką padarė 1350-ųjų – Jubiliejinių krikščionybės metų – paminėjimas ir popiežiaus Klemenso VI suteikti atlaidai besimeldžiantiems prie „Skausmų vyro“ atvaizdo Romoje.
Ištarmė „Skausmų vyras“ randama Šventajame Rašte, pranašo Izaijo knygos 53 skyriuje: „Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia, – toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą. […] Tačiau jis mūsų negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė. […] Jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, mes buvome išgydyti jo žaizdomis. […] Nors ir buvo žiauriai kankinamas, bet pakluso, – burnos nepravėrė. Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip jis nepratarė žodžio“ (Iz 53, 3–7). Šiuo fragmentu ir grindžiamas atvaizdas: skausmų vyro figūra apibendrina Kristaus kančias, nurodo į Išganytoją, kuris, nepaisant nukryžiavimo ir mirties, dėl savo dieviškos prigimties gyvena ir veikia per savo auką.

„Skausmų vyro“ atvaizdas plito ir vystėsi keliais ikonografiniais variantais – iki krūtinės, iki juosmens ir visafigūris stovintis Išganytojas. Vaizdavimas iki krūtinės yra pats ankstyviausias, sutinkamas nuo XII a. Pusfigūriai atvaizdai pasirodo XIII a. pradžioje, o visafigūriai (kaip vaizduojama Lautenbacho meistro vitraže) – XIV a. pradžioje. Nors ankstyviausias toks visafigūris atvaizdas sukurtas Prancūzijoje, tačiau apskritai jis būdingas tik kraštams, esantiems į šiaurę nuo Alpių, t. y. Vokietijai, Čekijai. Šis ikonografinis variantas visiškai nebūdingas Italijos menui ir nesutinkamas Rytų krikščionybės dailėje. Visuose „Skausmų vyro“ ikonografiniuose variantuose Kristus vaizduojamas su nukryžiavimo ir ieties padarytomis žaizdomis. Bizantijos ir Italijos mene Išganytojas užsimerkęs, siekiant pabrėžti jo žmogiškumą, o Vokietijoje ir visoje Šiaurės Europoje vaizduojamas atsimerkęs, pabrėžiant prisikėlimą ir dievišką prigimtį. Toks vaizdavimo būdas sutinkamas vėlyvajame atvaizdo raidos etape.

„Skausmų vyro“ atvaizdas dažnai papildomas kitais ikonografiniais elementais – Kristaus kančių simboliais (Arma Christi), kryžiumi, taure, dviem angelais, drobule, gedinčiųjų ar garbinančių asmenų grupe, tačiau skirtinguose kūriniuose jie labai varijuoja ir nėra konkrečių taisyklių, kada ir koks ikonografinis atributas turi būti panaudotas. Jie pasirodė įvairiais laikotarpiais, o kai kurie būdingi tik tam tikram regionui. „Skausmų vyro“ vaizdavimas su erškėčių vainiku būdingas vien Vakarų krikščioniškajai dailei. Šis atributas atsiranda tik XIV a. pradžioje ir ypač paplinta vokiškuose kraštuose. Remiantis Evangelijomis, vainikas, kaip vienas Kristaus kankinimo įrankių, buvo nupintas iš erškėčio šakų ir uždėtas jam ant galvos Poncijaus Piloto kareivių įgulos būstinėje, kai prefektas įsakė Kristų nuplakdinti. Vainikavimas erškėčiais minimas Mato (27, 29), Morkaus (15, 17) ir Jono (19, 2) Evangelijose. Dailėje Kristus su erškėčių vainiku ant galvos vaizduojamas nuo Viduramžių, nuo šv. Liudviko laikų (1214–1270), kai iš Konstantinopolio imperatoriaus Balduino II jis įsigijo vainiko relikviją ir Paryžiuje pastatė Šventąją koplyčią (1248) jai saugoti.

Purpurinis apsiaustas, pavaizduotas ir Lautenbacho meistro vitraže, – irgi vėlyvas Kristaus atributas, „Skausmų vyro“ atvaizduose atsiradęs tik XIV amžiuje. Šis atributas sutinkamas tik į Šiaurę nuo Alpių nutolusiame regione ir ypač – vokiečių mene. Pažymėtina, kad purpurinis apsiaustas būdingas tik visafigūriams „Skausmų vyro“ atvaizdams ir siejamas su ikonografinio tipo raida bei kelių atvaizdų – Ecce homo, Prisikėlusio Kristaus, Kristaus Dangun žengimo – samplaika. Izaijo knygos 63 skyriuje kalbama apie gelbėtoją raudonais drabužiais: „Kas tasai, kuris ateina iš Edomo, raudonais drabužiais iš Bozros? Spindinčiu apdaru, žengia visoje savo didybėje: „Tai aš – skelbiantis teisumą, galingasis gelbėtojas“ (Iz 63, 1). Kaip ir erškėčių vainikas, purpurinis apsiaustas Evangelijose minimas tose pačiose patyčių scenose, tačiau visais laikais purpurinė spalva buvo valdovų ir kraujo spalva. Daugelis Bažnyčios Tėvų šiuos du dalykus susiejo. Pavyzdžiui, šv. Ambraziejus sakė, kad „mūsų širdžių karalius, pasirodantis mums purpure ir patyčiose, yra kankinystės pergalė ir triumfas“.

Dr. Gabija Surdokaitė-Vitienė

• «
• »