15
10 /
2016
Prieš 1650 metų, 366 m. spalio 1 d., popiežiumi išrinktas šv. Damazas. Pagal kilmę romietis, kunigo sūnus, jis savo pirmtako Liberijaus laikais buvo diakonas. Nepritaręs arijonybei, popiežius Liberijus buvo ištremtas imperatoriaus Konstancijaus, o drauge su juo – ir Damazas. Vis dėlto šis po kurio laiko grįžo į Romą ir pripažino imperatoriaus paskirto antipopiežiaus Felikso II autoritetą. Feliksui mirus, Damazas susitaikė su Liberijumi, tačiau toks svyravimas kiek komplikavo vėlesnio jo pontifikato pradžią – išrinkimą ir pripažinimą.
Vadovauti Romos krikščionių bendruomenei Damazas buvo išrinktas būdamas maždaug šešiasdešimtmetis. Gana ilgas – trukęs 18 metų, iki mirties 384 m. gruodžio 11 d. – jo popiežiavimas pasižymėjo kova su erezijomis ir Romos, kaip svarbiausio krikščionybės centro, įtvirtinimu. Popiežius Damazas smerkė ne vien arijonizmą; jis paskelbė 24 anatemas įvairių kitų erezijų išpažinėjams. Damazas pirmasis Romos vyskupo sostą ėmė tituluoti „apaštališkuoju“. Jam valdant Vakarų ir Rytų Romos imperatoriai valstybės religija paskelbė krikščionybę (tokią, kokią skelbė apaštalas Petras), o ortodoksaliu tikėjimu – Romos ir Aleksandrijos vyskupų mokymą. Romos vyskupo pirmumas oficialiai buvo paskelbtas 382 m. popiežiaus Damazo sušauktame sinode. Šią ištarmę sustiprino aktyvi Romos vyskupo veikla statant ir atnaujinant bažnyčias, tvarkant katakombas ir atrandant kankinių kapus. Damazas buvo ypač pamaldus šv. kankiniui Laurynui – atnaujino ant jo kapo pastatytą baziliką (San Lorenzo fuori le Mura), o savo šeimos namuose įrengė dar vieną Šv. Lauryno bažnyčią (San Lorenzo in Damaso).
Damazo pontifikato metais ypatingos reikšmės įgijo lotynų kalba. Ji tapo Mišių kalba, o popiežiaus sekretorius, patarėjas ir bičiulis šv. Jeronimas, kuriam buvo pavesta peržiūrėti Šv. Rašto vertimus į lotynų kalbą, parengė vadinamąją Vulgatą, tapusią oficialia Šv. Rašto versija Romos Katalikų Bažnyčioje. Romos reikšmės ir lotynų kalbos iškėlimas Damazo pontifikato metais paklojo pamatus Vakarų krikščionių Bažnyčios tapatybei ir vėlesnei istorinei jos raidai.
Prieš 75 metus, 1941 m. spalio 16 d., Aušvice mirė pal. Anicetas (Antanas Adalbertas) Koplinskis. Jis gimė 1875 m. Mozūrijoje, vokiečių (kataliko ir liuteronės) šeimoje. Jaunystėje susirgęs, davė įžadą tapti vienuoliu ir, sulaukęs aštuoniolikos, įstojo į mažesniųjų brolių kapucinų ordiną, pasirinkdamas Aniceto vardą. Buvo talentingas pamokslininkas, rašytojas ir poetas, darbavosi tarp lenkų emigrantų, o I pasaulinio karo metais buvo ir kalinių bei karo belaisvių kapelionas. 1918 m. apsigyveno Varšuvoje, priėmė atsikūrusios Lenkijos valstybės pilietybę ir pakeitė savo pavardę (iš Koplino į Koplinskį). Lenkijos sostinėje pagarsėjo kaip nuodėmklausys (pas jį lankydavosi nuncijai ir vyskupai), tačiau pirmiausia – kaip labdarys, pramintas „išmaldininku“, „Varšuvos šv. Pranciškumi“, „vargšų globėju“. Jis rinkdavo aukas vargšų labui, rūpinosi jų lavinimusi ir padėdavo ieškoti darbo. Daugelio atmintyje jis išliko kaip kapucinas su kepurėle ir ištiesta ranka, lotyniškai prašantis: Pro pauperibus („Vargšams“). Brolis Anicetas užsitarnavo Varšuvos barų, kavinių, restoranų, viešbučių savininkų, krautuvininkų, amatininkų, kepėjų, kurie rėmė jo labdaringą veiklą, palankumą. Jis buvo viena populiariausių tarpukario Varšuvos asmenybių. Turėjo ypatingą dovaną bendrauti su žmonėmis, tad nuolat stabčiodavo gatvėje ir šnekučiuodavosi, o tramvajaus vairuotojai sustodavo bet kurioje vietoje, jam pakėlus ranką.
1941 m. naktį iš birželio 26 į 27 d. brolis Anicetas buvo areštuotas gestapo drauge su konvento gvardijonu ir dar dvidešimčia Varšuvos kapucinų. Tardymo metu esą pasakęs, jog gėdijasi esąs vokietis. 1941 m. rugsėjo 4 d. pervežtas į Aušvicą, buvo paženklintas 20376 numeriu ir raide „P“ (Polen – „lenkas“). Pripažintas nedarbingu kaliniu, išlaipinant lageryje buvo sumuštas ir apkandžiotas esesininko šuns. Tiksliai nežinomomis aplinkybėmis Aušvice mirė jau netrukus; jo kūnas vėliau sudegintas vietiniame krematoriume.
Brolį Anicetą Koplinskį palaimintuoju paskelbė šv. popiežius Jonas Paulius II, lankydamasis Varšuvoje 1999 metais. Liturgijoje jis prisimenamas birželio 12 dieną – kaip vienas iš 108 palaimintųjų II pasaulinio karo kankinių lenkų.
Prieš 150 metų, 1866 m. spalio 25 d., gimė vyskupas Norbertas Johanas Nepomukas Kleinas. Kilęs iš vokiško Sudetų krašto (dab. Čekijos teritorija), jis įstojo į Vokiečių ordiną ir kaip jo narys buvo įšventintas kunigu, o 1916 m. tapo Brno vyskupu. Būdamas vokietis, kuriantis Čekoslovakijos Respublikai, rado bendrą kalbą su čekais. Tačiau 1923 m. jam tapus Vokiečių ordino didžiuoju magistru, Čekijoje kilo nepasitenkinimo banga ir 1926 m. vyskupas buvo priverstas atsistatydinti. Popiežius Pijus XI tuomet paskyrė jį tituliniu arkivyskupu.
Po I pasaulinio karo Vokiečių ordinas, laikytas vienu iš žlugusios Habsburgų imperijos simbolių, išgyveno ne pačius geriausius laikus. Jo turtui, padalytam tarp kelių valstybių, grėsė konfiskavimas, o magistras erchercogas Eugenijus Habsburgas, buvo priverstas išvykti tremtin į Šveicariją. Todėl, vyskupui Kleinui vadovaujant, Vokiečių ordinas buvo gerokai pertvarkytas, iš dalies pakeitė pavadinimą ir 1929 m., patvirtinus naują regulą, liovėsi buvęs riterių bendrija. Po erchercogo Eugenijaus Habsburgo atsistatydinimo Norbertas Kleinas tapo pirmuoju dvasininku, ėmusiu vadovauti šiam ordinui; nuo tol jam vadovaujantiems kunigams suteikiamas abato palaiminimas ir jo prerogatyvos. Didysis magistras Kleinas iki pat mirties 1933 m. rezidavo po I pasaulinio karo Ordino sostine tapusiame Bruntalio miestelyje pietų Sudetuose (dab. Čekijoje); ten ir buvo palaidotas. Šiuo metu Vokiečių ordinui priklauso apie 100 dvasininkų, apie 200 seserų ir apie 700 bičiulių pasauliečių vokiškai kalbančius Habsburgų imperijos regionus „paveldėjusiose“ šalyse – Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje, Slovėnijoje, Čekijoje ir Slovakijoje.
Dr. Liudas Jovaiša
