15
10 /
2017
2017-ųjų spalis – gausus įvairių sukakčių. Spalio 15-ąją šimtmetį švenčia Popiežiškasis Rytų institutas, 1917 m. įkurtas popiežiaus Benedikto XV. Spalio 18-ąją sukanka 600 metų nuo popiežiaus Grigaliaus XII mirties (1417 m.). Šis popiežius, siekdamas išspręsti Vakarų Bažnyčios skilimo problemą, 1415 m. atsistatydino, „grįždamas“ atgal į kardinolo statusą. Spalio 31 d. sukanka 400 metų nuo vieno garsiausių Jėzaus Draugijos šventųjų, brolio Alfonso Rodrigeso, mirties (1617 m.). Galimas dalykas, kad būtent šiemet spalio 28-ąją turėtume minėti ir garsiojo humanisto, vėlyvųjų Viduramžių Bažnyčios kritiko ir jos reformų šauklio Erazmo Roterdamiečio gimimo 550 metų jubiliejų. Bėda tik ta, kad tikslūs Erazmo gimimo metai nėra žinomi… Na, ir, žinoma, neabejotinai svarbiausia sukaktis – 500 metų nuo Martyno Liuterio 95 tezių paskelbimo, tapusio simboline ir sutartine Reformacijos sąjūdžio pradžios data. Vis dėlto šiame sukakčių margumyne šįkart plačiau stabtelkime ties dviem datomis, susijusiomis su Žemaičių vyskupijos istorija.
Šių metų rugpjūtį Varniuose jau vyko iškilmės, užbaigusios Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejų. 1417 m. du visuotinio Konstanco susirinkimo įgalioti ganytojai, Lvovo arkivyskupas Jonas ir Vilniaus vyskupas Petras, tris mėnesius važinėjo po Žemaitiją, krikštydami jos gyventojus; drauge su jais iš Kauno į Žemaitiją buvo nuvykęs ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Vis dėlto oficialiai vyskupų misija buvo užbaigta jiems jau grįžus iš kelionės, tad būtent šių metų spalio 24 d. sukanka 600 metų nuo Žemaičių vyskupijos įsteigimo (1417 m.). Tądien Trakuose abu vyskupai paskelbė oficialų naujos vyskupijos įsteigimo dokumentą, kurį paliudijo ir Žemaitijos seniūnas Mykolas Kęsgaila. Kadangi jie tai atliko įgalioti Konstanco susirinkimo, Žemaičių vyskupiją buvo vienintelė Bažnyčios istorijoje, įkurta būtent Bažnyčios visuotinio susirinkimo sprendimu.
Ką gi legatai parašė vyskupijos steigimo akte? Pirmiausia paminėjo, kad Žemaitijoje jie buvę pagarbiai ir žmoniškai priimti vietos gyventojų, kurie, kaip vyskupams pasirodė iš išorės, labai troškę pasikrikštyti. Kadangi žemaičiai neturėję papročio gyventi miestuose, asmeniškai atvykęs kunigaikštis Vytautas vyskupijos sostinei paskyrė Varnių vietovę Medininkų valsčiuje; naujasis miestas ir katedra (o tuo pačiu ir vyskupija) buvo pavadinti Medininkų vardu. Šioje vietovėje susirinkimo legatai šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bei šv. kankinio Aleksandro titulu konsekravo naujosios vyskupijos katedrą; drauge įsteigta ir katedros kapitula, sudaryta iš šešių Žemaičių vyskupo skiriamų kanauninkų.
Žemaičių vyskupijos įsteigimo akto išvakarėse, 1417 m. spalio 23 d., Vytautas pateikė legatams pirmojo vyskupo, Motiejaus Vilniečio, kandidatūrą; jam spalio 23 arba 24 d. Trakuose abu legatai suteikė vyskupo šventimus, dalyvaujant dar vienam nežinomam vyskupui ir dviem Silezijos kunigaikščiams.
Tą pačią 1417 m. spalio 24 dieną Trakuose svarbų dokumentą paskelbė ir didysis kunigaikštis Vytautas – juo paskirtas išlaikymas Žemaičių vyskupui ir kapitulos nariams. Vyskupas kasmet turėjo gauti 50 markių plačiųjų grašių pinigais, taip pat 50 statinių rugių ir 10 statinių medaus. Kiekvienam kanauninkui turėjo būti mokama po 10 markių grašių kasmet, o visai kapitulai drauge paskirta 60 statinių rugių bei 10 statinių medaus per metus.
Tad 1417 m. spalio 24 dieną Trakuose buvo užbaigtas Žemaitijos (galime sakyti – ir Lietuvos, ir netgi Europos) christianizacijos darbas. Legatų misijai pasibaigus, jų darbą turėjo perimti pirmas šio krašto ganytojas – lietuvis (galbūt Vilniaus vokiečio sūnus) Motiejus Vilnietis. Jis mokėjo lietuvių kalbą, turėjo magistro laipsnį (studijavo Prahos universitete ir, atrodo, klausė Jono Huso paskaitų) ir bažnytinių pareigybių ėjimo patirties (iki paskyrimo vyskupu buvo pirmasis Vilniaus katedros kapitulos narys – prelatas prepozitas). Pabuvęs Žemaičių ganytoju penkerius metus, Motiejus Vilnietis 1422 m. užėmė po vyskupo Petro mirties vakuojantį Vilniaus vyskupo sostą ir net tris dešimtmečius – iki mirties 1453 m. – valdė svarbiausią Lietuvos vyskupiją. Tuomet jis buvo pirmasis Lietuvos didikas, kurio parama ar jos stygius lėmė ne vieno Lietuvos didžiojo kunigaikščio (Švitrigailos, Žygimanto, Kazimiero) iškilimą ar žlugimą po Vytauto mirties.
Teisiškai įsteigus Žemaičių vyskupiją, ji iš pradžių buvo tik provizoriškai aprūpinta – minėtomis piniginėmis išmokomis ir duoklėmis, o taip pat Lenkijos karaliaus Jogailos paskirtomis pajamomis iš Veličkos druskos kasyklų. Tik 1421 m. didysis kunigaikštis Vytautas paskyrė Žemaičių vyskupui ir kapitulai nekilnojamąjį turtą – žemės valdų ir vandens telkinių Varnių apylinkėse ir kitose Žemaitijos vietovėse (Alsėdžiuose, Krakėse, Viduklėje, Kaltinėnuose, Luokėje). Įprastines funkcionavimo sąlygas įgijusi Žemaičių vyskupija gyvavo daugiau nei pusę tūkstantmečio – iki 1926 metų; be jos neįmanoma nei suprasti, nei įsivaizduoti Lietuvos Bažnyčios, kultūros – ir apskritai nacionalinės – istorijos.
Prieš 350 metų, 1667 m. spalio 3 d., Žemaičių vyskupu paskirtas Kazimieras Pacas. Garsiosios Vilniaus Antakalnio Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios fundatoriaus, Lietuvos kariuomenės vado Mykolo Kazimiero Paco brolis Bažnyčios hierarchu (Smolensko, vėliau – Žemaičių vyskupu) tapo tuomet, kai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystėje išaugo Pacų giminės galia. Jis buvo konsekruotas vyskupu 1664 m. Vilniuje; šiose iškilmėse (retas atvejis!) dalyvavo pats karalius Jonas Kazimieras. Bemaž 28 metus (iki mirties 1695 m.) Žemaitijoje vyskupavęs Pacas buvo vienas ilgiausiai pareigas ėjusių šios vyskupijos ganytojų. Deja, vienu geriausių jo pavadinti negalima. Vyskupui Kazimierui nebuvo svetimos ambicijos ir garbėtroška, įtraukusi jį į vaidus ir konfliktus. Būdamas ne vien vyskupas, bet ir pirmasis Vilniaus katedros kapitulos narys (prelatas prepozitas), Kazimieras Pacas kaišiojo pagalius į ratus savo giminaičiui Mikalojui Steponui Pacui, ginčydamas jo teises administruoti Vilniaus vyskupiją; veikiausiai dėl to buvo apskųstas nuncijui ir turėjo aiškintis dėl nerezidavimo savo vyskupijoje. Vis dėlto vyskupas Kazimieras atliko keletą reikšmingų darbų. Sudegus medinei Medininkų katedrai, jis naujoje vietoje pastatydino mūrinę, iki dabar išlikusią šventovę ir joje fundavo koplyčią, skirtą savo globėjui šv. Kazimierui. Šiluvoje evangelikams peršovus Nukryžiuotojo atvaizdą, vyskupas Pacas, iškėlė bylą ir, ją laimėjęs, gautą piniginę kompensaciją apie 1677 m. paskyrė Nukryžiuotojo koplyčiai „prie akmens“ (t. y. prie akmens Marijos pasirodymo vietoje), nurodydamas penktadieniais ten aukoti Mišias. 1675–1677 m. Kazimieras Pacas pasirūpino atlikti visos savo vyskupijos vizitaciją. Išlikęs ir publikuotas jos rankraštis – pats pilniausias vienalaikis Žemaičių vyskupijos parapijų vizitacijų aktų rinkinys iki pat XIX amžiaus – yra tikras lobis Žemaičių vyskupijos ir paskirų jos parapijų istorijos tyrinėtojams.
Dr. Liudas Jovaiša
