01
10 /
2015
RUBRIKĄ REMIA SRTF:
Spalio mėnesį pirmiausia siūlyčiau prisiminti du 1050 metų senumo įvykius. 965 m. spalio 1 d. popiežiumi išrinktas Jonas XIII. Gimęs Romoje ir išsilavinęs Laterano bazilikos giesmininkų mokykloje, jaunas vyras tarnavo popiežiaus brevių kanceliarijoje, buvo Apaštališkojo Sosto bibliotekininkas, o galiausiai tapo Narnio vyskupu. Ketvirtą dešimtį amžiaus metų einantis dvasininkas popiežiumi išrinktas kaip kompromisinis kandidatas, sutinkant imperatoriui Otonui I ir Romos miesto patricijams. Vis dėlto politinei situacijai sparčiai keičiantis, Romos vyskupo padėtis buvo labai nestabili. Praėjus vos pustrečio mėnesio nuo išrinkimo, 965 m. gruodžio 16 d., popiežius Jonas XIII buvo areštuotas ir įkalintas Šv. Angelo pilyje. Imperatoriui stojus jo ginti, bemaž po metų galėjo grįžti į Romą ir nuo tada iki mirties (972 m. rugsėjo 6 d.) netrukdomai ėjo savo pareigas.
Jonas XIII, kurio palaikai ilsisi Romos Šv. Pauliaus bazilikoje, pasižymėjo pamaldumu ir mokytumu. Vienas kronikininkas jį pavadino Geruoju, o šiaip dar buvo pravardžiuojamas Balta Višta – pagal šviesią plaukų spalvą. Jonas XIII palaikė gerus ryšius su imperatoriais: vainikavo būsimąjį imperatorių Otoną II ir palaimino jo santuoką su Bizantijos princese, imperatoriui prašant įsteigė Magdeburgo metropoliją. Jis paskyrė pirmąjį Lenkijos vyskupą ir įkūrė vyskupiją Prahoje. Jono XIII pontifikato metais pirmą kartą paliudyta bažnytinių varpų konsekravimo praktika.
Praėjus dešimčiai dienų po Jono XIII išrinkimo, 965 m. spalio 11 d. Reimse žemiškąjį gyvenimą baigė Kelno arkivyskupas šv. Brunonas – vienas iš kelių šio vardo šventųjų, dar vadinamas Brunonu Didžiuoju. Imperatoriaus Otono I brolis buvo antras pagal svarbą asmuo valstybėje – ėjo tiek bažnytines (Kelno arkivyskupo), tiek pasaulietines (Lotaringijos kunigaikščio) pareigas, kartkartėmis pavaduodamas imperatorių, šiam išvykus į Italiją. Šv. Brunonas labai išpuoselėjo Kelno miestą, beveik iki Romos Šv. Petro bazilikos dydžio išplėsdamas senąją katedrą, steigdamas naujas bažnyčias. Brunono dvaras Kelne buvo svarbiausias to meto Vokietijos meninio ir intelektualinio gyvenimo centras. Nugyvenęs vos 40 metų, šv. Brunonas buvo palaidotas jo paties pastatydintoje Kelno Šv. Pantaleono benediktinų vienuolyno bažnyčioje.
Prieš 400 metų, 1615 m. spalio 22 d., Paduvoje mirė Vilniaus vyskupas Benediktas Vaina. Kilęs iš tuo metu ne itin garsios rusėnų stačiatikių giminės, šis dvasininkas, studijavęs Vokietijos ir Italijos universitetuose, įtakingų Lietuvos didikų – kardinolo Jurgio Radvilos ir LDK kanclerio Leono Sapiegos – globojamas veikiai pradėjo eiti atsakingas pareigas: tapo Vilniaus katedros kapitulos nariu ir Trakų bažnyčios prepozitu. 15 metų vyskupavęs Vilniuje Vaina pasižymėjo kaip pamaldus ganytojas, dosniai šelpęs vargšus ir daug dėmesio skyręs asmeninei maldai, o taip pat kaip uolus administratorius, rūpinęsis dažnai šaukti vyskupijos dvasininkų susirinkimus (sinodus), vizituoti vyskupiją ir reguliariai siųsti ataskaitas apie jos padėtį Šventajam Sostui. Benediktas Vaina savo asmeniu ir gyvenimu tarsi įkūnijo potridentinės Katalikų Bažnyčios vyskupo-ganytojo idealą. Jo iniciatyva išpopuliarėjo piligriminės kelionės pėsčiomis iš Vilniaus į Trakus – praktika, naujai atgimstanti mūsų dienomis. Šiandien šį ganytoją primena Vilniaus katedros pilioriuje įmūryta rudo marmuro lenta. Joje bylojama, kad atvykusį taisyti sveikatos Italijon šešiasdešimtmetį vyskupą: „Dievas, gyvenimo ir mirties Viešpats, jau ruošdamas amžinąjį gyvenimą vietoj laikinojo, mirčiai tarpininkaujant, <…> pašaukė į dangų.“
2015 m. spalis tęsia šių metų rugsėjį minėtų 50-mečio sukakčių temas. Pirmiausia prisimename Vatikano II Susirinkimo darbą ir tuomet vykusį dinamišką Bažnyčios atsinaujinimą. 1965 m. spalio 28 d. Susirinkimas paskelbė deklaraciją Nostra aetate. Bažnyčios santykių su nekrikščionių religijomis deklaracija – pats trumpiausias Susirinkimo dokumentas. Šis tekstas, suteikęs svarbų impulsą tarpreliginiam dialogui, buvo parengtas daugiausia kardinolo jėzuito Augustino Bea rūpesčiu. Nostra aetate turėjo ypatingos reikšmės krikščionių ir žydų santykių raidai. Dokumente pabrėžta, kad „žydai tenebūnie pristatomi kaip Dievo atmestieji arba prakeiktieji“, ir paskelbta, kad Bažnyčia „gailisi dėl bet kada ir bet kieno žydams rodytos neapykantos, jų persekiojimų ir antisemitizmo apraiškų“. Nostra aetate tekste padėtas pagrindas ir vėliau suformuluotam žydų, kaip vyresniųjų krikščionių brolių, apibrėžimui: „Bažnyčia negali pamiršti, jog per tą tautą, su kuria Dievas iš savo neapsakomo gailestingumo teikėsi sudaryti Senąją Sandorą, ji yra gavusi Senojo Testamento apreiškimą ir maitinama gerojo alyvmedžio šaknų, į kurių kamieną įskiepytos pagonių laukinio alyvmedžio šakos.“
1965 m. spalio 4 d. įvyko pirmasis popiežiaus Pauliaus VI vizitas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Paulius VI tapo pirmuoju „keliaujančiu popiežiumi“; šis Romos vyskupas ne tik peržengė Italijos ribas, bet ir pirmas aplankė visus šešis žmonių gyvenamus žemynus. Paulius VI – pirmas popiežius, įkėlęs koją į Amerikos žemyną. Per 14 valandų trukusį vizitą Niujorke jis pasakė karą smerkiančią ir taiką raginančią kalbą Jungtinių Tautų Organizacijoje, susitiko su JAV prezidentu Lyndonu Džonsonu (Johnson), aukojo Mišias Jankių stadione ir aplankė Niujorko pasaulinę mugę.
Rugsėjį prisiminėme prieš 50 metų mirusį garsų evangelikų dvasininką, teologą ir filosofą Albertą Šveicerį (Schweitzer). 1965 m. spalio 22 d. Čikagoje mirė ne mažiau garsus XX a. evangelikų teologas ir filosofas egzistencialistas Paulius Tilichas (Paul Tillich). Gimęs Vokietijoje, tapęs liuteronų kunigu, I pasaulinio karo metais tarnavęs karo kapelionu, vėliau jis profesoriavo įvairiuose Vokietijos universitetuose. 1933 m. nacių valdžia uždraudė jam dėstyti – Tilichas buvo pirmasis taip „pagerbtas“ profesorius ne žydas. Emigravęs į Jungtines Valstijas, ten liko visą gyvenimą ir išleido garsiausius veikalus – „Drąsa būti“, „Tikėjimo dinamika“ ir „Sisteminė teologija“. Jo kūriniuose nemaža aforistinių ištarmių apie tikėjimą ir buvimą žmogumi. Pavyzdžiui: „Būti religingu reiškia aistringai klausinėti apie mūsų egzistencijos prasmę ir norėti priimti atsakymus, net jeigu tie atsakymai žeidžia.“
Pavargusieji nuo „didžiųjų“ žmonių ir solidžių jubiliejų šiųmetinį spalį gali prisiminti, kad prieš 25 metus, 1990 m. spalio 7 d., pas Viešpatį iškeliavo jauna (aštuoniolikmetė) ir graži italė mergina pal. Kjara Liučė Badano. Sugebėjusi ne tik giedrai priimti daug skausmo ir kančios, bet ir kitus įkvėpti džiaugsmui, ji moko tikėjimo – ne prasčiau už didžiuosius Bažnyčios mokytojus – savo gyvenimu ir paprastomis frazėmis. Pavyzdžiui, paskutine: „Iki, mama, būk laiminga, nes aš esu.“
Dr. Liudas Jovaiša
